Socialiniuose tinkluose nuolat matomi filtruoti veidai ir redaguotos nuotraukos gali sustiprinti nepasitenkinimą savo išvaizda. Kai tariamas kūno trūkumas tampa pagrindine nerimo, gėdos ir kasdienio elgesio priežastimi, tai gali būti susiję su kūno dismorfiniu sutrikimu (angl. body dysmorphic disorder, BDD).
Kada susirūpinimas išvaizda tampa sutrikimu?
Kūno dismorfinis sutrikimas nėra paprastas nepasitenkinimas savo išvaizda. Juo sergantis žmogus pernelyg susitelkia į realų arba įsivaizduojamą kūno „defektą“. Nedidelis spuogelis, nosies forma ar odos struktūra gali tapti visą asmenybę užgožiančiu rūpesčiu. Dėl to patiriamas stiprus nerimas ir gėda, vengiama bendravimo, darbo ar mokslų, o pats žmogus gali jaustis taip, tarsi viskas būtų „sugadinta“.
Filtrai ir nuolatinis lyginimasis
Priekinės kameros, grožio filtrai ir nuotraukų redagavimas sukuria aplinką, kurioje natūralus veidas pradedamas vertinti lyginant jį su patobulintais atvaizdais. Ypač greitai prie tokio vaizdo gali priprasti jauni žmonės, todėl jų pačių išvaizda ima atrodyti „neteisinga“.
Nuolatinis savęs analizavimas ekrane taip pat gali palaikyti nerimo ciklą. Kai kurie žmonės valandų valandas tikrina savo išvaizdą arba net klausia pokalbių robotų: „Kas man negerai?“, „Ką turėčiau pataisyti?“ ar „Ar aš atrodau negražiai?“. Tokie klausimai ir pasikartojantis tikrinimas gali stiprinti obsesinį elgesį.
Į ką verta atkreipti dėmesį?
Apie galimą problemą gali signalizuoti nuolatinis žiūrėjimas į veidrodį, pastangos slėpti ar pakeisti tariamus trūkumus, dažni apsilankymai pas kosmetologus ar chirurgus. Taip pat būdingas nuotraukų vengimas, izoliavimasis ir stiprus socialinis nerimas.
Daugeliui žmonių BDD atrodo kaip vien fizinė problema, todėl pirmiausia kreipiamasi į estetikos specialistus, o ne į psichikos sveikatos specialistus. Tai gali atitolinti tinkamą gydymą ir pabloginti būklę.
Galimos pasekmės
Kūno dismorfinis sutrikimas neretai pasireiškia kartu su depresija, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, priklausomybėmis ar socialiniu nerimu.
Taip pat tarp sergančiųjų paplitęs didelis savižudiškų minčių lygis, todėl simptomų nereikėtų ignoruoti ar sumenkinti pasakant, kad žmogus „tiesiog per daug susikoncentravęs(-a)“.
Gydymas gali padėti
Vienas veiksmingiausių pagalbos būdų yra kognityvinė elgesio terapija (KET). Ji padeda mažinti ritualinį elgesį, atsisakyti nuolatinio tikrinimosi veidrodyje ir suvokti save plačiau, neapsiribojant vienu tariamu „trūkumu“.
Kai kuriais atvejais skiriami vaistai, pavyzdžiui, selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Dažnai geriausių rezultatų pasiekiama derinant psichoterapiją ir psichiatrinę priežiūrą.
Terapeutų praktikoje taip pat taikomos užduotys, padedančios atkurti platesnį tapatybės vaizdą: prisiminti, kas žmogus yra, kuo domisi, ką vertina ir ko siekia nepriklausomai nuo savo išvaizdos. Tai padeda suvokti, kad žmogaus vertės neapibrėžia vien veidas ar kūnas.