Artimo žmogaus netektis visuomet yra skaudi patirtis. Net ir tada, kai mirtis nėra netikėta, ją lydintis emocinis skausmas gali būti labai stiprus, ypač jei ilgą laiką teko rūpintis sergančiuoju ir patirti nuovargį.
Kiekvieno žmogaus paskutinės gyvenimo akimirkos būna skirtingos, todėl nėra vieno visiems tinkamo mirties proceso modelio. Vis dėlto tam tikri fiziniai ir elgesio pokyčiai dažnai rodo, kad gyvenimo pabaiga artėja. Jų atpažinimas gali padėti artimiesiems geriau suprasti situaciją ir tinkamai pasirūpinti žmogumi.
Sumažėjęs noras valgyti ir gerti
Vienas dažniausių artėjančios mirties požymių – prarastas apetitas. Organizmui silpstant ir mažėjant energijos poreikiui, sunkiai sergantis žmogus dažnai nebenori nei maisto, nei gėrimų. Dėl to gali džiūti burna ir atsirasti nemalonus pojūtis.
Labdaros organizacija „Charity Hospice UK“ nurodo, kad tokiu metu valgymas ir gėrimas gali pareikalauti daug pastangų. Jei žmogus yra sąmoningas ir gali nuryti, jam galima pasiūlyti nedidelį gurkšnį skysčio ar mažą kąsnelį maisto. Burnos diskomfortą taip pat gali padėti sumažinti drėgna kempinėlė, ledai arba specialūs balzamai.
Pasikeitęs kvėpavimas
Gyvenimo pabaigoje gali pasikeisti kvėpavimo dažnis, ritmas ir gylis. Organizmui nebereikia tiek daug deguonies, todėl kvėpavimas tampa paviršutiniškas, o kartais žmogus dažnai žiovauja.
Kai kuriais atvejais girdimi barškėjimo ar šnypštimo garsai. Juos gali sukelti gerklėje ar krūtinėje susikaupę skysčiai, kurių žmogus nebegali tinkamai nuryti.
Didėjantis mieguistumas ir sąmonės svyravimai
Artėjant gyvenimo pabaigai, žmogus dažnai tampa labai mieguistas ir didžiąją laiko dalį praleidžia miegodamas. Sąmonė gali trumpam pritemti ar visiškai dingti, o vėliau sugrįžti. Kartais toks laikotarpis trunka ne vieną valandą, bet ir kelias dienas.
Šie pokyčiai laikomi natūralia mirties proceso dalimi – kūnas palaipsniui silpsta ir ruošiasi gyvenimo pabaigai.
Neramumas ir sumišimas
Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis žmogus gali tapti neramus arba sumišęs. Tam įtakos gali turėti smegenyse vykstantys cheminiai pokyčiai, natūralūs ligos ir artėjančios mirties procesai, taip pat vaistai.
Neramumas kartais pasireiškia kartu su sumišimo epizodais, kurie gali kilti žmogui pereinant iš sąmoningos būsenos į miegą. Tačiau dažniausiai prieš pat mirtį žmogus tampa ramesnis, o nerimas palaipsniui sumažėja.
Odos ir kūno kvapo pokyčiai
Prieš mirtį vykstantys medžiagų apykaitos pokyčiai gali paveikti ir kūno kvapą, ir odos išvaizdą. Mirštančio žmogaus kūno kvapas gali priminti nagų lako valiklio aromatą. Jei mirtis susijusi su žarnyno ar skrandžio vėžiu, šis kvapas gali būti itin stiprus.
Rankų ir pėdų oda taip pat gali pakeisti spalvą – įgauti melsvą atspalvį. Be to, gali atsirasti patinimų. Tokie požymiai siejami su sulėtėjusia kraujotaka, kai kraujas kaupiasi apatinėse kūno dalyse arba kraujagyslėse susidaro krešulių.
Šlapimo ir išmatų nelaikymas
Paskutinėmis gyvenimo dienomis dėl organizmo nusilpimo ir nervų sistemos pokyčių gali atsipalaiduoti šlapimo pūslės bei žarnyno raumenys. Todėl šlapimo ar išmatų nelaikymas nėra neįprastas ir gali būti natūrali gyvenimo pabaigos proceso dalis.
Kadangi žmogus suvartoja mažiau maisto ir skysčių, jis gali rečiau tuštintis, o šlapimas gali tapti labai tamsus. Šių pokyčių supratimas padeda artimiesiems tinkamai pasirūpinti higiena ir nevertinti situacijos kaip papildomo netikėto streso.
Nors mirties eiga kiekvienam žmogui yra individuali ir ne visada nuspėjama, žinojimas apie dažniausius fizinius bei elgesio pokyčius gali padėti artimiesiems geriau pasiruošti gyvenimo pabaigai ir suteikti sergančiajam reikiamą pagalbą.
