Atėjus šiltesniems orams erkės suaktyvėja ne tik miškuose, bet ir parkuose bei miesto skveruose. Nors šie voragyviai dažnai lieka nepastebėti, jų platinamos ligos gali turėti skaudžių pasekmių. Erkinis encefalitas kai kuriais atvejais gali baigtis net mirtimi.
Aplinkosaugininkas ir gamtos tyrinėtojas Selemonas Paltanavičius pasakoja, kuo erkės skiriasi nuo vabzdžių, kodėl vienus žmones jos pastebi dažniau ir kokių atsargumo priemonių verta imtis būnant gamtoje.
Erkės aptinkamos ne tik miškuose
„Visų pirma, erkės yra ne vabzdžiai, o voragyviai. Taigi ir jų biologija yra visai kitokia“, – pabrėžia S. Paltanavičius. Gamtoje egzistuoja šimtai erkių rūšių, tačiau dauguma jų yra smulkios dirvožemio „dirvodarininkės“ ir žmonėms nepavojingos. Didžiausią grėsmę kelia kelios didesnės iksodinių erkių rūšys. Lietuvoje dažniausiai sutinkamos šuninės ir pievinės erkės.
Pasak gamtininko, klaidinga manyti, kad erkės gyvena vien miškuose. Jų galima rasti kone visur, taip pat didesniuose miestų parkuose ir skveruose. „Dažniausiai erkės į miestus atkeliauja su paukščiais, gyvūnais, pavyzdžiui, lapėmis“, – aiškina jis.
Nuo mažos erkutės iki suaugusio voragyvio
Šuninių erkių vystymosi ciklas pasižymi tuo, kad iš kiaušinėlių išsirita vos pusės ar vieno milimetro dydžio erkutės, savo sandara beveik nesiskiriančios nuo suaugusių erkių. Jau šiame etape jos maitinasi krauju ir gali prisikabinti prie paukščių, driežų ar net žalčių.
Pasimaitinusios erkės nusineria tvirtą apdangalą ir per pusę ar aštuonis mėnesius užauga. Didesnės tampa patelės – vos subrendusios jos jau būna pasiruošusios brandinti kiaušinėlius.
Žmogaus kvapas gali būti svarbesnis už kraujo grupę
Apie tai, kodėl erkės vienus žmones puola dažniau nei kitus, sklando įvairių teorijų.
„Patarimų pasitaiko visokiausių. Yra net mitų, kad erkėms labiau patrauklios yra tam tikros kraujo grupės“, – sako S. Paltanavičius, paneigdamas tokius populiarius įsitikinimus.
Gamtininkas skeptiškai vertina ir citrusinių kvapų naudojimą kaip apsaugos priemonę. „Mes, žmonės, citrusinius kvapus įsivaizduojame vienodai. Juk jie yra gana aitrūs, tačiau biocheminė kvapo formulė mums yra nežinoma. Negaliu paneigti, jog kažkuri kvapo dalis erkėms gali net patikti“, – pastebi jis.
Jo teigimu, daugiausia neatsakytų klausimų gali slypėti individualiame žmogaus kvape. „Mes patys nežinome savo kvapo. Jo nepanaikina jokie kvepalai. Kitaip tariant, skleidžiame kvapus, kuriuos erkės jaučia. Būna žmonių, kurių erkės tiesiog „laukia“. Esu matęs pavyzdį, kai miško pievoje, kurioje, rodos, nieko nebuvo, praėjo žmogus, kurio visos kelnės tiesiog aplipo erkėmis. Tuo metu, ant manęs neužšoko ne viena“, – pasakoja gamtininkas.
S. Paltanavičius pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turėtų atsižvelgti į savo individualias savybes ir pagal jas rinktis laiką lankytis gamtoje.
Saugantis svarbu pasirinkti tinkamą aprangą ir maršrutą
Pavojų kelia ne pačios erkės, o jų pernešamos ligos, todėl svarbiausia – prevencija ir atsargus elgesys gamtoje. „Tiems, kurie labai bijo, siūlau vaikščioti takais. Dabar saugiems pasivaikščiojimams yra paruošta ir daugybė pažintinių takų“, – pataria S. Paltanavičius. Miškuose jis taip pat rekomenduoja laikytis takelių ir keliukų.
Apsaugai svarbi ir apranga. Gamtininkas siūlo vengti megztų, plevėsuojančių drabužių, prie kurių erkėms lengviau užsikabinti. Vienu patikimiausių būdų išvengti erkinio encefalito jis laiko skiepus.
„Juk lietuviai itin mėgsta grybauti, o tai darant erkių išvengti sudėtinga. Žinau, jog Šiaurės Europoje, Švedijoje žmonės skiepijasi masiškai“, – primena gamtininkas.
Po pasivaikščiojimo būtina iš karto pasitikrinti
Erkei patekus ant drabužių, iki įsisiurbimo gali praeiti nuo valandos iki dviejų. „Erkės galūnės yra labai lenktos, o kūnas – plokščias. Todėl purtant rūbus erkė pati nenukris. Tačiau jai reikia įsigauti po rūbais, kurių dažnai yra keli sluoksniai. Taip pat erkė bet kur nesisiurbia. Ji ieško, kur yra ploniausia oda“, – aiškina S. Paltanavičius.
Todėl grįžus iš gamtos reikėtų atidžiai apžiūrėti save, vaikus ir augintinius. Ypač svarbu patikrinti vietas, kur oda yra ploniausia. „Iš savo augintinių erkes galime perimti ir mes“, – įspėja gamtininkas.
Prisisiurbusi erkė gali padėti tūkstančius kiaušinėlių
Įsisiurbusi erkė kraują siurbia lėtai – maitinimasis gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės. „Mes, žmonės, tiek nekenčiame ir nesame tikrieji erkių „donorai“, maitintojai“, – pastebi S. Paltanavičius, turėdamas omenyje, kad žmonės retai leidžia erkei pasimaitinti iki galo.
Trijų–penkių milimetrų dydžio prisisiurbusi patelė gali išaugti iki nykščio pagalvėlės dydžio ir tapti šviesiai pilka. Pasisotinusi ji pati nukrenta ant žemės, o per maždaug dvi savaites subrandina du–tris tūkstančius kiaušinėlių.
Gamtininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad per trisdešimt metų erkių populiacijos augimas padidėjo net iki dvidešimties kartų. Tai rodo, kad jų keliama problema tampa vis aktualesnė.