Lašiša dažnai laikoma sveikiausia žuvimi, tačiau panašių privalumų galima rasti ir renkantis upėtakį. Jame gausu omega-3 riebalų rūgščių, o kaina neretai siekia vos pusę lašišos kainos. Be to, upėtakis laikomas žuvimi, kurioje gyvsidabrio susikaupia labai nedaug.
Šį požiūrį pakeitė turguje sutikto žuvininko pastaba. Į klausimą, kodėl nepasirinkus upėtakio, jis atsakė: „Tas pats omega-3, perpus pigiau, ir gyvsidabrio – beveik nėra.“ Iš pradžių tuo buvo galima suabejoti, tačiau pasidomėjus paaiškėjo, kad nebrangesnė žuvis nebūtinai reiškia prastesnę kokybę.
Mažiau laiko gyvsidabriui kauptis
Vaivorykštinis upėtakis gyvena gėlame vandenyje, kuris dažnai būna mažiau užterštas sunkiaisiais metalais nei vandenynai. Svarbus ir šios žuvies augimo laikotarpis: upėtakis paprastai užauga per vienus ar dvejus metus, o lašišai tam gali prireikti trejų ar ketverių.
Kuo ilgiau žuvis gyvena, kuo ji didesnė ir kuo aukštesnę vietą užima maisto grandinėje, tuo daugiau toksinų gali susikaupti jos audiniuose. Tunas, kardžuvė ir lašiša gyvsidabrį kaupia ilgesnį laiką. Tuo metu upėtakis minta smulkiais organizmais, o ne kitomis žuvimis, todėl jo sukaupiamų metalų kiekis yra mažesnis.
Omega-3 ir kitos vertingos medžiagos
Upėtakis aprūpina organizmą omega-3 riebalų rūgštimis, kurios svarbios širdies ir kraujagyslių sistemai. Šių rūgščių upėtakyje yra net daugiau nei menkėje. Jos padeda palaikyti normalų širdies ritmą ir mažina uždegiminius procesus kraujagyslėse, kaip rodo moksliniai tyrimai.
Šioje žuvyje taip pat yra vitamino B12, geležies ir cinko. Todėl upėtakis gali būti visavertis pasirinkimas tiems, kurie iš žuvies tikisi ne tik gero skonio, bet ir maistinės naudos, nepatirdami didelio gyvsidabrio krūvio.
Į upėtakį ypač verta atkreipti dėmesį nėščiosioms, maitinančioms moterims ir mažiems vaikams.
Jų neurologinė sistema dar vystosi, todėl gyvsidabrio poveikis jiems yra pavojingiausias. Mažai gyvsidabrio turintis upėtakis gali būti saugus ir maistingas pasirinkimas, padedantis užtikrinti augimą ir vystymąsi.
Į ką atkreipti dėmesį perkant?
Šviežią upėtakį galima įvertinti pagal kelis požymius:
- akys turi būti skaidrios, išsikišusios ir blizgančios;
- žvynai – blizgūs ir tvirtai prilipę prie kūno;
- paspaudus mėsą pirštu, ji turi greitai sugrįžti į pradinę padėtį;
- žuvies kvapas turi priminti jūrą, o ne būti stipriai „žuvies“.
Drumstos ar įdubusios akys ir paspaudus išliekanti duobutė gali rodyti, kad žuvis nėra šviežia. Jei įmanoma, geriau rinktis visą žuvį, o ne filė – pjaustant filė lengviau paslėpti kai kuriuos senumo požymius.
Kaip paruošti, kad žuvis išliktų sultinga?
Upėtakį galima garinti arba troškinti – taip išsaugoma daugiau vertingų omega-3 riebalų rūgščių. Kepant orkaitėje, rekomenduojama rinktis 170–180 laipsnių temperatūrą ir žuvį kepti maždaug 12–15 minučių.
Ant grotelių upėtakis taip pat paruošiamas greitai: kepant ant vidutinės ugnies susidaro traški plutelė, o vidus išlieka sultingas. Skoniui paryškinti tinka citrinos sultys ir krapai. Taip pat galima naudoti petražoles, raudonėlį, estragoną, šiek tiek česnako ar šalotinių svogūnų.
Prie upėtakio dera smidrai, cukinijos ir žaliosios pupelės. Žuvį bei daržoves galima sudėti ant kepimo popieriaus, jį užlenkti ir viską iškepti orkaitėje – patiekalas būna paruoštas maždaug po 15 minučių.
Upėtakį išbandžiusi kaimynė nustebo: „Kodėl niekas anksčiau nepasakė apie upėtakį?“ Tokį pasirinkimą dažnai nustelbia įsitikinimas, kad mažesnė kaina reiškia prastesnę kokybę. Vis dėlto upėtakis gali būti ne tik pigesnis, bet ir mažiau gyvsidabrio turintis, maistingas pasirinkimas. Lašišą galima pasilikti progoms, kai norisi prabangesnio patiekalo, tačiau kasdieniam stalui upėtakis nebūtinai nusileidžia.