Praėjus keliems dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo, dažnas dirstelėjimas į anuometines nuotraukas kelia ir šypseną, ir nuostabą. Mada, buitis ir kasdienybė to meto žmonių akimis buvo visiškai kitokia – dėl deficito, uždaros rinkos ir ideologinių apribojimų. Šiandien kai kurie tuometinių madingų daiktų prisimenami su nostalgija arba netgi ironija, o juos apžiūrint dažnai kyla klausimas: „Kaip šitai galėjo būti laikoma stilinga?“
Rezgtukas: praktiškumo ir tvarumo simbolis
Viena ryškiausių sovietmečio pirkinių atributų – rezgtukas, dar vadinamas „avoska“. Tai pinti tinkliniai krepšiai, kurie anuomet buvo kiekvienuose namuose. Rezgtukai buvo skirti maisto ar kitų prekių nešiojimui, kadangi parduotuvėse dažniausiai nebuvo plastikinių maišelių, o pirkinių kiekis netikėtai galėdavo išaugti, jei pasitaikydavo deficitinių prekių. Ši detalė buvo vertinama už patvarumą, ekonomiškumą bei gebėjimą prisitaikyti prie kiekvienos šeimos poreikių. Įdomu tai, kad šiandien rezgtukas atgimsta kaip ekologiškas pasirinkimas, tačiau anąkart jis buvo ne mados, o būtinybės diktuotas. Nepaisant to, būtent rezgtuko paprastumas ir universalumas paliko stiprų pėdsaką tuometės kultūros atmintyje.
Sandalai su kojinėmis: nepatogumo pateisinimas
Dar viena sovietmečio mados klasika – sandalų ir kojinių tandemas. Iš pradžių to lėmė praktiniai sumetimai: sandalai dažnai trindavo kojas, o sintetinės kojinės padėdavo apsaugoti odą. Šį derinį buvo galima išvysti tiek miesto gatvėse, tiek kolektyvinių sodų takeliuose. Dabar ši mada dažniausiai juokais linksniuojama kaip stiliaus „klaida“, tačiau tuomet daug kas buvo suprantama per funkcionalumo prizmę. Be to, pasirinkimų įvairovė buvo labai ribota – jam nebuvo alternatyvų.
Gaidžio kepurė: sportinis deficitas ir išskirtinis įvaizdis
Sovietinių žieminių kepurių įvairovėje ypatingą vietą užėmė „gaidžio“ kepurės – ryškios, su būdinga kutų ar pomponų puošmena. Šios kepurės atsirado kaip praktiška slidininkų aprangos dalis, bet greitai tapo geidžiama stiliaus detale.
Deficito laikais tokia rūbo detalė, dėl paklausos, įgydavo statuso simbolio bruožų. Dėvėti „gaidžio“ kepurę reiškė išsiskirti, parodyti pomėgį sportui bei inovacijai. Vėliau jų populiarumas apėmė visas socialines grupes.
Gėlėtos suknelės: kaimiškumo ir moteriškumo sankirta
Gėlėti audiniai – vienas giminingiausių to meto SSRS moterų drabužinėje. Suknelės iki kelių ar žemiau buvo laikomos tikro moteriško stiliaus etalonu. Jas pamėgo įvairaus amžiaus damos: nuo studentiškos jaunystės iki brandaus amžiaus. Vis dėlto, ilgainiui tokie drabužiai imti siekti su „kolūkietiškumo“ įvaizdžiu, kaimo moterų kasdienybe. Nepaisant to, net ir šiandien kai kurie kolekcininkai ar retro stiliaus entuziastai vertina šių suknelių paprastumą bei nostalgišką žavesį.
Skraistės – universalumas kiekvienai progai
Skraistė ar šalikėlis – aksesuaras, kurį galėjai išvysti tiek didmiesčio gatvėse, tiek kaimo vestuvėse. Moterims jis tiko ir kaip apsauga nuo saulės, ir kaip aksesuaras šventinėmis progomis. Skraistės buvo įvairių spalvų ir raštų, dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Įdomu, kad šio aksesuaro grįžimas į madą liudija apie cikliškumą: tai, kas buvo kasdienybė tuomet, vėl tampa ieškomu aksesuaru šiandieninėse kolekcijose.
Kaliošai: lietingų dienų būtinybė
Kaliošai – guminė avalynė, skirta apsaugoti batus nuo drėgmės. Sovietmečiu jie buvo gaminami visiems: vyrams, moterims, vaikams. Žiemą juos dėvėdavo ant veltinių batų, o rudenį – ant įprastų batelių. Ši avalynė buvo praktiška, tačiau savo forma ir medžiagomis mažai kam kėlė estetinį pasitenkinimą. Šiandien už juos dėkingi lieka tik kolekcininkai – šiuolaikinė avalynė siūlo dešimtis patrauklesnių ir komfortiškesnių alternatyvų.
Apibendrinant, sovietmečio mada ir kasdieniniai aksesuarai – tai ne tik estetikos, bet ir istorinio laikotarpio veidrodis. Daugelį daiktų diktavo būtinybė, deficitas ar kolektyvinės įpročių normos, tačiau šiuose atributuose slypi nemenkas kultūrinis paveldas, nuolat atgimstantis naujose interpretacijose.
