Prisitaikymas ir noras būti maloniam dažnai laikomi brandžių santykių požymiais. Vis dėlto nuolatinis pritarimas gali reikšti ne gebėjimą ieškoti kompromiso, o savo jausmų, nuomonės ir poreikių slėpimą. Ilgainiui toks elgesys kenkia ne tik žmogaus emocinei savijautai, bet ir artumui su kitais.
Kai dėl tariamos harmonijos nutylime save
2024 metais žurnale Australian Psychologist publikuotas tyrimas nagrinėjo savęs nutylėjimą (angl. self-silencing). Ši sąvoka apibūdina polinkį slopinti savo emocijas, nuomonę ir poreikius, kad būtų išsaugota santykių harmonija.
Nors ramybė santykiuose atrodo pageidautina, jos siekimas bet kokia kaina gali turėti neigiamų pasekmių. Žmogus palaipsniui atsisako dalies savojo „aš“, patiria emocinį išsekimą, o tokia būsena taip pat siejama su didesne depresijos simptomų tikimybe.
Kasdieniai „taip“, kurie išsekina
Pasakyti „taip“ neretai sutinkame net tada, kai esame pavargę ar norėtume laiko skirti sau. Kolega paprašo peržiūrėti ataskaitą, nors ir taip laukia daugybė darbų, tačiau sutinkame. Partneris pakviečia į svečius po sunkios darbo dienos, o mes vėl neatsisakome.
Kiekvienas toks sprendimas atskirai gali atrodyti nereikšmingas. Tačiau nuolat ignoruojant savo norus ir ribas, kaupiasi įtampa, silpnėja emocinė sveikata, o santykiuose vis mažiau lieka atvirumo.
Automatinis pritarimas nėra sąmoningas pasirinkimas
Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis teigia, kad nuolatinis sutikimas ilgainiui gali tapti refleksu. Tuomet žmogus nebeapsvarsto, ko iš tikrųjų nori, o tiesiog prisitaiko prie kitų lūkesčių.
Psichoanalizėje toks elgesys siejamas su savojo „aš“ atsisakymu ir gyvenimu pagal aplinkinių norus. Tai gali didinti vidinę įtampą bei skatinti nusivylimą.
Nuslopinti poreikiai virsta pykčiu
Ilgą laiką neigiant savo poreikius, gali kilti pyktis. Iš pradžių jis dažnai nukreipiamas į kitus: kyla klausimai, kodėl aplinkiniai tiek reikalauja ar naudojasi žmogaus gerumu.
Vis dėlto, kaip pastebi D.
Jakučionis, neretai tai būna pyktis į save – dėl to, kad nepavyko apginti savo ribų, išsakyti nuomonės ar laiku pasakyti „ne“.
Artumas atsiranda ne iš nuolatinio pritarimo
Autentiškas ryšys kuriamas ne tada, kai vienas žmogus visada nusileidžia kitam. Tikras artumas tampa įmanomas tuomet, kai galima ramiai pasakyti: „Aš matau kitaip.“ Tokiu atveju santykyje susitinka du atskiri žmonės, išlaikantys pagarbą vienas kitam.
Sąmoningas „taip“ turi prasmę tada, kai kyla iš laisvo pasirinkimo, o ne iš baimės būti atstumtam ar nepriimtam. Todėl psichoterapeutas pataria prieš priimant sprendimą neskubėti ir savęs paklausti:
- ar tai iš tiesų yra mano noras, ar tik baimė būti nepriimtam;
- kiek šis sutikimas kainuos mano laiko, ramybės ir emocinės sveikatos;
- ar mano „taip“ padės santykiams augti, ar tik leis išvengti trumpalaikio konflikto.
Ilgalaikį pasitikėjimą kuria ne besąlygiškas pritarimas, o gebėjimas aiškiai išreikšti savo ribas. Kai jose atsiranda vietos pagarbai, santykiai gali tapti ne tik ramesni, bet ir artimesni bei tvaresni.