Beta gliukanai dažnai pasirenkami kaip natūralios kilmės maisto papildų sudedamoji dalis, ypač siekiant palaikyti imunitetą ir organizmo atsparumą. Vis dėlto jų poveikis priklauso nuo kilmės, cheminės struktūros ir vartojamo kiekio. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Giedrė Stankevičienė paaiškina, ką svarbu žinoti apie šiuos junginius ir kodėl jie nėra laikomi vaistu.
Beta gliukanų šaltiniai – nuo grūdų iki grybų
Beta gliukanai yra natūralūs polisacharidai, kurių žmogaus organizmas pats nepagamina. Todėl jų gauname su maistu arba vartodami maisto papildus. Šių medžiagų savybės ir poveikis gali skirtis, nes priklauso nuo molekulės struktūros bei jos kilmės.
„Pagrindiniai beta gliukanų šaltiniai yra avižos, kviečiai ir kiti grūdai, taip pat mielės, grybai, tokie kaip šitake, maitake, reishi, dumbliai ir kai kurios bakterijos. Gaminant maisto papildus, beta gliukanai įprastai ir būna išgryninami iš šių šaltinių, išlaikant tokią pačią cheminę struktūrą, kokia būdinga gamtoje“, – pasakoja G. Stankevičienė.
Poveikis organizmui priklauso nuo kilmės ir struktūros
Veikdami imuninę sistemą beta gliukanai gali prisidėti prie apsauginių ląstelių aktyvumo. Jie gali skatinti makrofagų, neutrofilų ir NK ląstelių funkcijas, o tai padeda organizmui atpažinti ir neutralizuoti patogenus. Tačiau šis poveikis nėra vienodas visų rūšių beta gliukanams.
Pasak vaistininkės, reikšmės turi ir molekulės išsišakojimas: kuo jis didesnis, tuo stipresnis gali būti imunomoduliacinis poveikis. Tyrimai kol kas rodo, kad imunitetui stipriausiai gali veikti iš grybų ir mielių išskirti beta gliukanai, pasižymintys ir antioksidacinėmis savybėmis.
Kitokį poveikį gali turėti iš grūdų gaunami junginiai. „Beta gliukanai, išskirti iš avižų ir kitų grūdų, gali padėti mažinti cholesterolio kiekį ir reguliuoti gliukozės svyravimus kraujyje, prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos.
Beta gliukanai iš dumblių ir kitų bakterijų dar vis tyrinėjami, kaip nauji bioaktyvūs junginiai“, – vardija „Camelia“ vaistininkė.
Kada gali būti svarstomas jų vartojimas?
G. Stankevičienė pabrėžia, kad beta gliukanai nėra vaistas. Tai prevencinė priemonė, galinti padėti palaikyti natūralius organizmo apsaugos mechanizmus. Jie gali būti rekomenduojami dažnai peršalimo ligomis sergantiems žmonėms, vaikams, vyresnio amžiaus asmenims, taip pat dirbantiems dideliuose kolektyvuose ar dažnai kontaktuojantiems su kitais žmonėmis.
Vaistininkės teigimu, beta gliukanai gali būti naudingi po įvairių infekcijų ar antibiotikų vartojimo, patiriant didelį stresą, sergant lėtinėmis ligomis ir susiduriant su virškinimo sutrikimais.
„Yra tyrimų, rodančių, kad beta gliukanai gali padėti kovoti ir su onkologinėmis ligomis, kadangi jie gali aktyvinti imunines ląsteles ir antikūnius, stiprindami organizmo atsaką į ligos sukėlėjus“, – sako vaistininkė. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad tokie rezultatai neretai yra preliminarūs, todėl beta gliukanai negali būti vertinami kaip gydymo alternatyva.
Į ką atkreipti dėmesį renkantis dozę?
Nors beta gliukanai dažniausiai laikomi saugiais, jų vartojimas ne visais atvejais tinkamas. Atsargiai juos reikėtų vertinti:
- sergant autoimuninėmis ligomis;
- vartojant imunosupresantus;
- esant alergijai grūdams, mielėms ar grybams;
- derinant su tam tikrais antibiotikais.
Pastaruoju atveju tarp antibiotikų ir beta gliukanų vartojimo rekomenduojama daryti bent dviejų valandų pertrauką.
Suaugusiesiems, norintiems palaikyti imunitetą, vaistininkė pataria rinktis maždaug 250 mg per parą ir papildus vartoti 4–6 savaičių kursais, juos kartojant pavasarį bei rudenį. Cholesterolio kiekiui reguliuoti avižų beta gliukanų dozė gali siekti iki 3 g per parą. Siekiant prebiotinio poveikio žarnynui, rekomenduojama pradėti nuo 1 g ir palaipsniui didinti kiekį iki 3 g.
Prieš pradedant vartoti beta gliukanų papildus verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Jie gali būti naudinga profilaktinė priemonė, tačiau jų poveikis nėra universalus, o tinkamas pasirinkimas ir dozė priklauso nuo individualios situacijos.