Pasikartojantis karščiavimas, nuovargis, galvos ar širdies skausmai, silpnumas, drebulys, plaukų slinkimas ir gausus prakaitavimas ne visada reiškia virusinę ar kitą ūminę ligą. Tokie požymiai gali signalizuoti ir apie apsinuodijimą sunkiaisiais metalais. Kadangi jų poveikis organizmui neretai būna laipsniškas ir neaiškus, šią priežastį medikams ne visuomet pavyksta nustatyti iš karto.
Taršos keliai – nuo oro iki maisto
Į žmogaus organizmą sunkieji metalai gali patekti kvėpuojant užterštu oru, valgant užterštą maistą ar geriant tokį vandenį. Rizika kyla ir tiesiogiai kontaktuojant su užterštomis atliekomis. Tarp galimų taršos šaltinių minimos nelegaliai deginamos techninės alyvos, ardomi seni akumuliatoriai ir teršalus į aplinką išskiriančios katilinės.
Dūmai bei nuosėdos gali nusėsti dirvožemyje ir ant augalų. Per gruntinius vandenis teršalai taip pat gali pasiekti geriamąjį vandenį bei patekti į maisto grandinę.
Švinas gali sutrikdyti svarbių medžiagų veiklą
Habil. dr. Marija Ramanauskaitė, ilgą laiką tyrusi sunkiųjų metalų poveikį, vienu dažniausių apsinuodijimų sukėlėjų įvardija šviną. Jis gali pasklisti dulkių dalelių ir garų pavidalu, taip pat ištirpti vandenyje bei patekti į skirtingas aplinkos terpes.
„Įvairūs metalai sudaro net 8 proc. Žemės plutos. Dalis iš jų yra toksiški, kaip pavyzdžiui gyvsidabris, švinas, aliuminis ir kiti. Kita dalis metalų yra būtini žmogaus organizmui, kaip pavyzdžiui, geležis, kurios reikia svarbiam kraujo baltymui hemoglobinui susidaryti, ar selenas, magnis.
O kada toksiški metalai patenka į organizmą, jie blokuoja ir išstumia iš organizmo jam reikalingus netoksiškus metalus, organizmo gyvybinei veiklai svarbius cheminius junginius. Gydant tokius asmenis, reikia skirti ne tik iš organizmo toksiškus metalus išvedančius vaistus, bet ir trūkstamų metalų papildus“, – sako gydytoja.
Kai diagnozė paaiškėja tik atlikus papildomus tyrimus
Sunkiųjų metalų poveikis gali likti nepastebėtas, ypač tada, kai pacientą vargina bendro pobūdžio simptomai.
Tokiais atvejais žmogus kartais ne kartą guldomas į ligoninę, tačiau aiški diagnozė nenustatoma.
Habil. dr. M. Ramanauskaitė pasakoja apie 13 metų berniuką, kurio pasikartojantį karščiavimą lydėjo ir nervų sistemos pažeidimo požymiai.
„Pavyzdžiui, sukarščiavo 13 metų berniukas, temperatūra pakilo iki 39–40 laipsnių Celsijaus. Paguldo į ligoninę, kraujo tyrimai – geri, jokių nukrypimų nerodo. Po poros dienų berniukas išrašomas. Bet praeina savaitė – ir vėl tas pats.
Dabar jau atliekami nuodugnesni tyrimai – tiriamas pasėlis ir kita, tačiau ir vėl nieko neranda. Kai berniukas sukarščiuoja trečią kartą, sušaukiamas visų specialybių gydytojų konsiliumas, tačiau diagnozė ir vėl nenustatoma. Dabar jau pediatras atsiunčia pacientą pas mane.
Aš atkreipiu dėmesį, kad jis ne tik karščiuoja, bet jam dreba rankos, pirštu nepataiko į nosį – matau, kad pakenkta nervų sistemai. Atlikus kraujo tyrimą ir nustačius metalų kiekį, randu daug švino. Paskyrus gydymą, nukrito temperatūra, o per mėnesį neliko jokių apsinuodijimo simptomų“, – pasakoja habil. dr. M. Ramanauskaitė.
Saugus atliekų tvarkymas padeda mažinti riziką
Siekiant sumažinti sunkiųjų metalų patekimą į aplinką, naudotą techninę alyvą reikėtų pristatyti į sertifikuotas surinkimo vietas. Autoservisai turi priimti panaudotus tepalus, o gyventojai neturėtų deginti atliekų be filtrų ar kitaip jų teršti aplinkos.
„Mūsų žiniomis, Lietuvoje kasmet panaudojama apie 25 tūkst. tonų įvairios techninės alyvos, tačiau didžioji dalis – apie 21 tūkst. tonų, galima sakyti, paslaptingai dingsta, nes surenkama ir pagal visus pavojingųjų atliekų reikalavimus sutvarkoma vos 4 tūkst. tonų kasmet. Kaip galima spėti, dalis tos neva pradingusios alyvos yra nesaugiai bei pažeidžiant aplinkosaugos normas sudeginama šildant patalpas, dalis tiesiog išpilama, užteršiant dirvožemį, gruntinius vandenis.
Deginant tokią užterštą alyvą, toksiškos medžiagos patenka į orą, nusėda ant žemės, dalį jų – per augalus, gruntinius vandenis – gali suvartoti gyvūnai, o galiausiai jos pakliūva į žmogaus organizmą“, – aiškina „Toksika“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas.
Jeigu simptomai kartojasi, tačiau jų priežasties nepavyksta nustatyti, verta su gydytoju aptarti ir metalų kiekio tyrimų galimybę. Ankstyvas taršos nustatymas bei tinkamas gydymas gali padėti išvengti sunkesnių pasekmių.