Fotografas Marius Jovaiša savo požiūrį į sveikatą grindžia ilgamete asmenine patirtimi. Jo teigimu, gerą savijautą padeda išlaikyti ne sudėtingos taisyklės, o kasdieniai pasirinkimai – šviežias maistas, mažiau perdirbtų produktų ir pakankamas fizinis aktyvumas.
Šviežias maistas – kasdienės mitybos pagrindas
Jovaišų šeimoje apie 90 proc. raciono sudaro augalinės kilmės produktai. Valgiaraštyje daug vaisių, daržovių ir ankštinių produktų, o renkantis mėsą, kiaušinius ar pieno produktus pirmenybė teikiama patikimiems vietiniams ūkininkams. Taip siekiama sumažinti pesticidų, perteklinio cukraus ir kitų priedų poveikį organizmui.
Pasak M. Jovaišos, norint geriau suprasti mitybos ir judėjimo reikšmę, verta atsižvelgti į žmogaus kūno prigimtį.
„Iš tiesų, verta žinoti, kaip mūsų kūnas sudarytas. Tada galima pamatyti, kad mes iš esmės esame laukiniai gyvūnai – tokie, kaip mūsų artimiausi giminaičiai žmogbeždžioniai, kurie iki šiol laksto miškuose. Prieš 10 tūkstančių metų mes juk irgi lakstėme ten pat. Didžiąją laiko dalį mes buvome prisitaikę labai efektyviai veikti laukinėmis sąlygomis – kiekvieną dieną medžioti, rinkti, ropštis, bėgti nuo pavojų, visa dieną judėdavome ir mūsų kūnas gaudavo visa reikalingą krūvį“, – pasakoja M. Jovaiša.
Jo nuomone, viena iš didžiausių šiuolaikinės gyvensenos problemų yra per didelis pridėtinio cukraus kiekis ir fizinio aktyvumo stoka. Pašnekovas tai sieja su lėtiniu uždegimu ir įvairių lėtinių negalavimų raida.
„Nutinka labai liūdni dalykai. Prasideda įvairiausios ligos – sąnarių, širdies, kraujagyslių, smegenų – dabar kalbama, kad ir Parkinsono liga, ir Alzheimeris įvyksta dėl organizme vykstančio chroniško uždegimo“, – sako pašnekovas.
Jo šeimos rytas – su vaisiais, daržovėmis ir linų sėklomis
Rytą M. Jovaišos šeima pradeda nuo traiškytų linų sėklų, vaisių ir daržovių.
Fotografas taip pat atkreipia dėmesį, kad net šviežiai spaustos sultys gali tapti koncentruotu cukraus šaltiniu, nes jose trūksta ląstelienos.
Jis teigiamai vertina pridėtinio cukraus atsisakymą ir primena, kad anksčiau žmonės tokio jo kiekio savo racione neturėdavo.
„Didžiulis kiekis cukraus, kuris atsirado, tikriausiai prieš kokius 100-150 metų, yra tikrai didelė problema. Seniau galimybių gauti tiek cukraus nebūdavo, galbūt tik medaus. Dabar jis dedamas visur ir didžiuliais kiekiais, todėl vengti pridėtinio cukraus yra labai teisingas požiūris“, – pasakojo vyras.
Pašnekovas ragina nepamiršti ir paties valgymo proceso. Jo įsitikinimu, maistą reikėtų gerai sukramtyti, o trintas maistas ir glotnučiai neturėtų tapti nuolatiniu pasirinkimu.
„Nesu didelis šalininkas glotnučių ir trinto maisto, manau, kad žmogus turi maistą kramtyti. Tam yra mūsų stiprūs žandikaulio raumenys. Be to, seilės išsiskiriančios kramtant padeda virškinti, o jei šį etapą praleidžiame, apgauname save ir suvalgome per daug“, – sako M. Jovaiša.
Fizinį krūvį siūlo didinti palaipsniui
M. Jovaišos manymu, vien ramaus vaikščiojimo jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms gali nepakakti. Tuo metu vyresniam žmogui pasivaikščiojimas, jo teigimu, yra labai naudingas.
„Mano supratimu, vien tik ėjimas nėra pakankamas fizinis krūvis, kad mūsų kūnas būtų stiprus ir sveikas. Galbūt ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis, kai intensyvumas būna toks, kad bėga prakaitas, yra geriau. Žinoma, kai žmogui 80 metų ir jis išeina pasivaikščioti… yra labai puiku. Tačiau jauno, vidutinio amžiaus žmogui tai per mažas krūvis“, – sako M. Jovaiša.
Pradėti, anot jo, reikėtų nuo nedidelių pokyčių – pasirūpinti patogia avalyne ir krūvį didinti neskubant. Staigus perėjimas nuo neaktyvumo prie bėgimo gali būti per didelis pokytis.
„Pirmiausia, kas yra labai smagu, reikia nueiti į parduotuvę ir nusipirkti gražius patogius sportbačius… Jei tu dar iki šiol net nuolat nevaikščiodavai, tai dabar pult iškart bėgiot jau yra labai didelė permaina“, – kalbėjo M. Jovaiša.
Vėliau atstumą galima ilginti po truputį, leidžiant kūnui prisitaikyti ir stiprinti ištvermę.
„Ir prabėkite porą šimtų metrų… Ir taip po truputį didinant, vieną rytą pamatysite, kad ir 20 kilometrų nėra sunku nubėgti“, – pasakojo pašnekovas.
Jovaiša taip pat išskiria lankstumo reikšmę ir pabrėžia, kad pradėti keisti įpročius galima bet kuriame amžiuje.
„Pradėjau lankstytis būdamas 40-ies metų. Ir tikrai sakau, kad niekada nevėlu… Nes visi – netgi patys sudėtingiausi dalykai, prasideda nuo paprastų žingsnių“, – sako M. Jovaiša.