Krikščionybės požiūris į Heloviną: kodėl verta stabtelėti?
Lietuvoje kasmet populiarėjantis Helovinas tapo neatskiriama spalio pabaigos tradicijų dalimi – linksminasi vaikai ir suaugusieji, organizuojama daugybė renginių, o žmonės vieni kitus stebina įspūdingais kostiumais. Tačiau šios, iš pirmo žvilgsnio nekaltos pramogos, dažnai kelia nerimą dvasininkams. Kunigas egzorcistas Sigitas Bitkauskas išreiškia tvirtą poziciją: „Yra žmonių, kurie kovoja, kad šios šventės nebūtų švenčiamos. Bet yra ir tokių, kurie nemato nieko blogo. Sakoma, kad per Heloviną reikia išvaryti dvasias, o tos dvasios juk yra mūsų artimųjų. Žmonės persirengia, linksminasi, o kitą dieną eina į kapus. Tada man norisi paklausti, kaip jie jaučiasi? Tai kažkokia veidmainystė, nesuderinamas dalykas.“
Kunigo teigimu, neatsitiktinai Bažnyčia šią šventę vertina kaip svetimą krikščioniškai tradicijai. Helovino ištakos siekia senovės keltų Samhaino festivalį, kai tikėta, jog tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių atsiveria vartai. Vis tik, krikščionybėje spalio 31-oji žymi Visų šventųjų išvakares, tačiau šių švenčių prasmės skiriasi iš esmės.
Helovino žaidimai su dvasiniais pavojais
Kai kuriems Helovinas tėra žaisminga proga praleisti laiką draugų rate, tačiau, S. Bitkausko nuomone, už šių linksmybių gali slėptis rimti pavojai. Jis pastebi, kad šventės simbolika – demonai, kraujas, kaukolės, „siaubo“ įvaizdis – veikia žmonių emocinę būklę, ypač vaikų ir jautresnių suaugusiųjų psichiką. Dvasininkas ypatingai pabrėžia – neatsakingas bandymas „žaidimais su dvasiomis“, spiritizmo seansai ar dvasių iškvietimai gali atverti kelią neigiamam dvasiniam poveikiui. „To pasekmės gali būti blogos, nes piktoji dvasia žino, ką daro. Velnias nori žmogų pavergti į savo pusę, o tam įvykus prasideda įvairios problemos – depresijos, žmogus nežino, dėl ko gyventi, nenori gyventi. Žmogus dažniausiai užsiimdamas tokiomis linksmybėmis nežino, kas dėl to laukia“, – įspėja kunigas.
Jis pabrėžia, kad apsėdimo atvejais tradicinė medicininė pagalba gali būti neefektyvi: „Jie eina pas psichiatrą, psichologą, bet jiems nepadeda nei vaistai, nei kita pagalba. Tačiau tai nebūtinai gali būti psichologinė liga – tai gali būti apsėdimas.“ Todėl dvasininkas skatina žmones atsargiai žiūrėti į mistines pramogas, ypač šiuo laikotarpiu, kai, anot jo, suaktyvėja netgi satanistinės bendruomenės veikla į Heloviną.
Vėlinės – tikroji atminties ir ryšio su mirusiaisiais diena
Kunigas egzorcistas kviečia prisiminti tikrąją laikotarpio esmę: „Per Vėlines visi žmonės, nepriklausomai nuo tikėjimo, prisimena mirusiuosius.“ Lapkričio 1-ąją minimos Visų šventųjų, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės. Pasak S. Bitkausko, yra ne tik išorinė (gėlės, žvakės) bet ir gili dvasinė šių dienų pusė – nuoširdi malda už artimuosius, mišių auka. Jo nuomone, žvakės šviesa kapinėse turi daugiau simbolinę reikšmę mums, gyviesiems: „Žvakė primena Kristų – šviesa, tikėjimas mums šviečia. Mirusiajam pašventinta žvakė turbūt nelabai duoda kokį poveikį. Didesnės vertės turi malda.“
Ką sako Bažnyčia apie ryšį su mirusiaisiais?
S. Bitkauskas tvirtina: „Mirusieji puikiai mato šį pasaulį, o mes jų – ne. Tačiau tai nereiškia, kad santykis neegzistuoja. Mes galime su jais bendrauti per maldą. Katalikai moko, kad mišių auka yra pati didžiausia auka, kurios reikia mirusiesiems.“ Pasak kunigo, lygiai taip pat natūralu „pasikalbėti“ su artimaisiais lankant kapus. Nors žmonija ribotai suvokia pomirtinį gyvenimą, vis daugiau mokslininkų ir tyrėjų kalba apie dvasinių reiškinių realybę.
Egzorcisto patarimas švenčiantiems Heloviną
Skaitytojams, planuojantiems švęsti Heloviną, dvasininkas pataria atsargumą: „Tikras krikščionis katalikas to neturėtų daryti. Jeigu giliau į tai nelendi, gal ta šventė nepakenks, bet niekada nežinai, kas laukia po to. Geriau neatidarykime velniui durų patys.“
