Visuotinės gynybos tyrimas parodė, kad Lietuvos pasirengimui svarbus ne tik kariuomenės stiprinimas, bet ir platesnis visuomenės bei institucijų įsitraukimas. Žurnalistas ir visuomenininkas Edmundas Jakilaitis teigia, kad be visuotinio šaukimo veiksmingai neveiks jokie gynybos modeliai.
Tyrime nagrinėtos Suomijos, Ukrainos ir Izraelio patirtys, tačiau ekspertai pabrėžė, kad Lietuva turėtų pasirinkti sprendimus, atitinkančius jos situaciją. Analizė atskleidė, jog viena iš šalies stiprybių yra piliečių pasiryžimas ginti valstybę, o viena pagrindinių silpnybių – institucijų veiklos fragmentiškumas.
Lietuvai svarbu atrasti savo kelią
Suomijos pavyzdys išskirtas dėl aukšto visuomenės pasirengimo ir pasitikėjimo nacionaline gynyba. Vis dėlto, kaip pažymima tyrime, kitų valstybių praktikos gali būti tik atspirties taškas – jų sprendimus būtina pritaikyti Lietuvos sąlygoms.
„Tas tyrimas labai įdomus. Pirma dalis buvo apie valstybės apsiginamumą nuo konvencinio karo. O antroji dalis apie tą visuotinę gynybą, kiek mes pasiruošę, kokius pavyzdžius turėtume taikyti. Ir man atrodo, kad visi pavyzdžiai yra puikūs, bet kiekviena valstybė turi atrasti savo kelią.
Jį surasti yra du dalykai – labai aiškiai įsivardinti savo stiprybes ir taip pat labai aiškiai įsivardinti, o kur yra pagrindiniai pažeidumai, pagrindinės silpnybės“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Apklausos rodo, kad daugiau nei 50 proc. Lietuvos gyventojų yra pasirengę ginti valstybę. Tai leidžia teigti, kad visuomenės motyvacija yra susiformavusi, tačiau jai sustiprinti reikia nuoseklių institucinių sprendimų.
Pasak E. Jakilaičio, visuotinės gynybos projektas pradėtas kartu su verslo lyderiais, o prie jo jungiasi vis daugiau verslo organizacijų. Šiam tikslui taip pat įkurta Visuotinės gynybos asociacija, kuriai vadovauti sutiko Tomas Godliauskas.
„Šis tyrimas yra dalis didelio visuotinės gynybos projekto, kurį pradėjome su verslo lyderiais ir prie jo vis jungiasi naujos verslo organizacijos. Įkūrėme Visuotinės gynybos asociaciją, kuriai sutiko vadovauti Tomas Godliauskas, ko gero, pats profesionaliausias visuotinės gynybos temos žinovas Lietuvoje.
Vienas iš jo apsisprendimo motyvų yra tai, kad per viešąjį sektorių šitos temos tiek išjudinti nepavyksta, kaip per visuomeninį, tikėtina, galbūt pavyks, jei susitelktų verslas, žiniasklaidos organizacijos rodytų tam tikrą supratimą. Galbūt politikai jau po to pasijungtų į tokį procesą. Tai perlaužti galima ir tą tokį ežį“, – tvirtino E. Jakilaitis.
Jis siūlo svarstyti du kelius: pasitelkti Valstybės gynimo tarybos institucinius mechanizmus arba Vyriausybės lygiu numatyti konkrečius išteklius. Toks sprendimas, jo vertinimu, suteiktų temai nuolatinę politinę ir administracinę atsakomybę bei padėtų užtikrinti trūkstamą ministerijų bendradarbiavimą.
Šaukimas kaip bendros patirties pagrindas
Visuotinė karo tarnyba tyrime ir E. Jakilaičio pasisakymuose pristatoma ne tik kaip priemonė kariuomenės poreikiams užtikrinti. Ji taip pat vertinama kaip būdas skirtingoms visuomenės grupėms įgyti bendrą patirtį ir prisiimti atsakomybę už valstybės saugumą.
„Jokie modeliai iš esmės neveikia be visuotinio šaukimo. Čia yra pirmas, čia yra antibiotikas visuomenei. Nes visuotinis šaukimas, čia mes turime nukreipti dėmesį nuo kariuomenės, jis reikalingas ne tik kariuomenei, jis valstybei reikalingas.
Visuotinis šaukimas yra kaip klijai, kad mes visi turėtume bendrą patirtį. Mes, gimę tais pačiais metais, po 20 metų susitikę pirmą kartą užduosime pirmą klausimą vienas kitam – kur tarnavai? … Tai čia yra visuomenės klijai ir reikia po truputėlį pradėti sukti tą ratą.
Tarnyba ir rezervų formavimas, anot jo, ne tik stiprina šalies gynybinius pajėgumus, bet ir gali prisidėti prie socialinio solidarumo. Jakilaitis taip pat ragina daugiau kalbėti apie tarnybos galimybes, skatinti savanoriškumą ir ruoštis galimoms permainoms.
„Tikrai nesigailės. Ir mergaitėms, žinoma. Mergaitės gali eiti savanorėmis, bet čia yra, žinote, rezultatas, kuris įvyko. Bet dar tam neatėjo laikas. Moterų šaukimas Lietuvoje yra faktas, jis tikrai įvyks, jis tikrai bus. Tik tam neatėjo laikas, neatėjo supratimas, neperlūžę stereotipai.“
Ilgalaikiam valstybės atsparumui, kaip pabrėžiama, reikalingas visuomenės informavimas, verslo ir pilietinių iniciatyvų įsitraukimas bei politinė lyderystė. Šie elementai turėtų padėti institucijoms veikti koordinuotai ir stiprinti bendrą saugumą.