Rekordiškai žemas Dunojaus vandens lygis Serbijos ir Bulgarijos ruožuose atvėrė tai, kas įprastai slypi po vandeniu. Upės vagoje išryškėjo Antrojo pasaulinio karo laikų laivų nuolaužos, o netoli Rusės aptikti kaulai, preliminariai siejami su gauruotuoju mamutu. Radiniai išryškino ne tik istorinę ir mokslinę jų vertę, bet ir sausros keliamas grėsmes.
Prahovo apylinkėse iškilo karo laivų nuolaužos
Istorikų duomenimis, 1944 metais, nacistinės Vokietijos pajėgoms traukiantis nuo sovietų armijos, dalis laivų buvo tyčia paskandinta. Skaičiuojama, kad Dunojaus tarpeklyje galėjo atsidurti iki 200 karo laivų. Šią vasarą dėl užsitęsusio karščio ir itin nusekusios upės Serbijos Prahovo apylinkėse matoma mažiausiai 20 įvairaus dydžio nuolaužų.
Šie objektai nėra vien įspūdingas vaizdas fotografijoms. Kai kuriuose laivuose vis dar gali būti likę šaudmenų, sprogmenų ar kitų pavojingų medžiagų. Todėl vietos institucijoms ir gelbėjimo tarnyboms tenka nustatyti, kurios nuolaužos kelia grėsmę, ir užtikrinti galimų sprogmenų neutralizavimą, kad būtų apsaugoti žmonės ir aplinka.
Bulgarijoje aptikti kaulai gali priklausyti jaunam mamutui
Kitame Dunojaus ruože, Bulgarijos teritorijoje, nusekusi vaga atidengė kaulų fragmentus. Regioninio istorijos muziejaus direktorius Nikolajus Nenovas teigė, kad jie „labai tikėtina“ priklauso gauruotajam mamutui. Specialistai rado žandikaulio fragmentą, ilčių likučių, taip pat mentės ir šlaunikaulio dalių.
Kaulų padėtis ir gana geras jų išsilaikymas leidžia manyti, kad tai gali būti vieno jauno gyvūno liekanos. Toks radinys suteiktų daugiau informacijos apie ledynmečio fauną, šių gyvūnų paplitimą ir tuometines klimato sąlygas. Jis taip pat skatina svarstyti, kaip apsaugoti paleontologinę medžiagą ir ar ateityje būtų įmanoma atlikti sistemingus kasinėjimus bei išsamesnius tyrimus.
Žemas vandens lygis apsunkino ir energetikos, ir laivybos veiklą
Dunojaus baseiną paveikusi sausra neapsiribojo viena valstybe.
Rumunijoje ir Slovakijoje vandens lygis nukrito iki žemiausio per kelias dešimtis metų, o Vengrijoje pasiektas istorinis minimumas. Dėl nepakankamo aušinimo vandens buvo priimti sprendimai stabdyti reaktorius. Tuo metu komercinė laivyba sulėtėjo, nes laivai, siekdami neužplaukti ant seklumos, turėjo gabenti mažesnius krovinius.
„Karštis sausina dirvožemį, ištuština upes ir kartu padidina vandens paklausą. Tai yra besikeičiančio klimato pėdsakas“, – sakė Redingo universiteto meteorologijos ir klimato mokslų profesorė [Hannah Cloke]. Šie reiškiniai paliečia ne tik vietos bendruomenes, bet ir istorinio paveldo bei biologinės įvairovės apsaugą.
Nusekus vandens telkiniams, daugiau dėmesio reikia skirti tam, kaip saugiai valdyti ir dokumentuoti atsivėrusius radinius, apsaugoti energetikos infrastruktūrą ir pasirengti dažnesniems ekstremaliems klimato reiškiniams. Vietos valdžiai ir mokslininkams tenka derinti neatidėliotinas saugumo priemones su ilgalaikiais sprendimais, kurie padėtų išsaugoti žmones, kultūros paveldą ir gamtinę aplinką.