Vaistai gali padėti išgydyti ligas ar kontroliuoti jų simptomus, tačiau jų vartojimas be pakankamų žinių gali būti pavojingas. Kaip yra sakęs romėnų filosofas Seneka, „kai kurie vaistai gali būti pavojingesni už pačias ligas“.
Savigydą dažnai lemia laiko trūkumas
Žmonės neretai vaistus renkasi savarankiškai dėl praktinių priežasčių. Ilgos eilės gydymo įstaigose, sudėtinga galimybė greitai patekti pas gydytoją ir platus nereceptinių preparatų pasirinkimas skatina pagalbos ieškoti vaistinėje arba internete. Vis dėlto toks sprendimas tinkamas ne kiekvienu atveju, o tinkamam vaistui parinkti reikia ir atitinkamų žinių.
„Priežastys, kodėl taip yra, yra kompleksinės. Viena svarbiausių – ilgos eilės pas gydytojus. Juk negaluojant ir laukiant vizito pas gydytoją, kuris dažniausiai įvyksta ne čia ir dabar, o po kelių dienų, savaitės ar dar ilgesnio laiko tarpo, reikia kažkaip sau padėti.
Natūralu, kad žmonės ieško alternatyvų ir gydosi taip, kaip supranta, tuo, kas jiems prieinama. Savo vaidmenį šioje situacijoje turi ir gana menkas žmonių farmakologinis raštingumas – dauguma nežino, kad vaistų vartojimas turi savas taisykles, neįsigilina į jas“, – teigė K. Grigaliūnaitė.
Netinkamai parinkti vaistai gali užmaskuoti ligą
Savigyda gali būti naudinga, kai norima palengvinti nesunkius ir aiškius simptomus. Tačiau savarankiškai nustatant ligą ir pasirenkant gydymą kyla rizika suklysti: galima pasirinkti netinkamą preparatą, dozę arba vartojimo trukmę. Be to, vaistai gali laikinai nuslopinti simptomus ir taip atidėti kreipimąsi į gydytoją, nors iš tiesų reikalingas išsamesnis ištyrimas.
„Jei ji tinkama, tuomet ji naudinga tiek pačiam pacientui, tiek visuomenei, nes galima greitai palengvinti nesunkių ligų simptomus ar netgi pasveikti.
Tačiau savarankiškas ligų diagnozavimas ir gydymasis gali būti rizikingas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, pacientas gali netinkamai nustatyti sau ligą, netinkamai pasirinkti vaistus, jų dozę ar gydymo kurso trukmę.
Antras svarbus niuansas tas, kad savigydos tikslu vartojami vaistai gali maskuoti sunkesnę ligą, dėl to pacientas gali per vėlai kreiptis į gydytoją“, – tvirtina K. Brundzienė.
Nors nereceptiniai preparatai parduodami be gydytojo recepto, jie taip pat gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. „Retai, tačiau pasitaiko, jog nereceptiniai vaistai sukelia sunkių nepageidaujamų reakcijų, todėl svarbu atidžiai perskaityti pakuotės lapelyje esančius įspėjimus ar kontraindikacijas, kokiais atvejais vaisto negalima vartoti arba kada tai reikia daryti atsargiai.“ Rizika dar labiau išauga tuo pačiu metu vartojant kelis preparatus, nes jie gali tarpusavyje sąveikauti.
Kaip vaistus vartoti atsakingiau
Prieš įsigyjant net ir įprastą nereceptinį vaistą verta pasitarti su vaistininku. Jis gali padėti įvertinti simptomus ir pasirinkti tinkamesnę veikliąją medžiagą. „Pavyzdžiui, dauguma pacientų žino tokį vaistą kaip aspirinas, tačiau tikrai ne visi yra skaitę ar girdėję, kad vienokia šio preparato dozė yra skirta gydyti skausmą, kitokia – slopinti kraujo krešėjimą“, – primena specialistė.
Taip pat būtina įvertinti sudėtinių preparatų sudėtį. Juose gali būti kelios veikliosios medžiagos, nors konkrečiam simptomui gali būti reikalinga tik viena. „Pavyzdžiui, silimarinąs gaminamas tiek kaip vaistas, tiek kaip maisto papildas ir kai kurių skirtingų gamintojų produktuose silimarino dozė gali skirtis keliais kartais.“ Vaistininkui reikėtų išvardyti jaučiamus simptomus ir pasakyti, kokius kitus vaistus ar preparatus vartojate.
Į gydytoją nedelsiant kreipkitės, jei simptomai nepraeina per pakuotės lapelyje nurodytą gydymo laikotarpį arba atsiranda aukšta temperatūra, stiprus skausmas, kvėpavimo sutrikimų, odos bėrimų ar kitų nerimą keliančių požymių. Informacija, atsargumas ir specialisto konsultacija gali padėti išvengti rimtų savigydos pasekmių.