Po žmogaus mirties kūne prasideda nuoseklūs fiziniai ir cheminiai pokyčiai. Nors religinės bei filosofinės tradicijos skirtingai aiškina, kas laukia po gyvenimo pabaigos, mokslas gali apibūdinti procesus, vykstančius pačiame kūne. Jie susiję su odos, raumenų, organų ir audinių pokyčiais.
Oda, plaukai ir nagai
Teiginys, kad po mirties toliau auga plaukai ir nagai, yra mitas. Tokį įspūdį sukuria odos pokyčiai: netekusi drėgmės ji susitraukia, todėl labiau išryškėja nago ar plauko stiebas ir atrodo, kad jie pailgėjo.
Sustojus kraujotakai ir audiniams nusėdus, pakinta ir odos spalva. Šis reiškinys vadinamas hipostaze, arba kraujospūdžių nutekėjimu. Jo pobūdis priklauso nuo padėties, kurioje gulėjo mirusysis.
Kodėl sustingsta raumenys?
Praėjus kuriam laikui po mirties, kūnas tampa standus. Šis procesas vadinamas rigor mortis. Teismo medikė Judy Melinek jį aiškino taip: „Raumenys po mirties sukietėja, nes iš organizmo dingsta adenozino trifosfatas, cheminė medžiaga, atsakinga už raumenų atsipalaidavimą po susitraukimo, – aiškino Judy Melinek, teismo medikė. – Adenozino trifosfatą gamina raumenų ląstelės. Kai žmogus nustoja kvėpuoti, nutrūksta ir jų gamyba. Būtent dėl to sukietėja raumenys.“
Rigor mortis dažniausiai prasideda po kelių valandų. Veido raumenys gali sustingti maždaug po 2–4 valandų, o didesnės raumenų grupės – po 6–12 valandų. Vėliau, per 24–48 valandas, raumenys pradeda irti, todėl kūnas vėl tampa lankstesnis.
Raumenų atsipalaidavimas ir kūno skysčiai
Po mirties atsipalaiduoja visi raumenys, įskaitant tuos, kurie kontroliuoja šlapimo ir išmatų sulaikymą. Dėl to gali pasireikšti inkontinencija. Tai nėra staigus reiškinys – skysčiai išteka palaipsniui, natūraliai atsipalaiduojant audiniams.
Veido išvaizdos pokyčiai
Raumenims nustojus būti įsitempusiems, veido oda kai kuriais atvejais gali atrodyti lygesnė.
Laidotuvių specialistai šį pokytį apibūdina taip: „… jie atsipalaiduoja ir nustoja traukti veido odą, todėl išsilygina raukšlės.“ Tačiau vyresnio amžiaus žmonių oda neretai lieka sukritusi dėl ilgalaikių struktūrinių pokyčių.
Iš kur atsiranda garsai?
Po mirties plaučiuose gali likti oro. Judinant kūną arba darant jam spaudimą, oras kartais praeina pro balso stygas ir sukelia aimanas, urzgimą ar kitus garsus. Nors tai gali būti klaidingai palaikyta „kalbančio kūno“ požymiu, garsai atsiranda dėl mechaninio oro judėjimo.
Organų ir audinių išlikimas
Širdžiai nustojus plakti ir žmogui nebekvėpuojant, organai pradeda žūti, tačiau ląstelės iš karto neišnyksta. J. Melinek teigė: „Kai žmogus nustoja kvėpuoti, o jo širdis nebeplaka, organai ima mirti, – sakė J.Melinek. – Tačiau ne visos ląstelės žūva iš karto. Yra laiko tarpas, per kurį žmogų galima atgaivinti. Organų transplantacijai jis dar didesnis .“
Priklausomai nuo sąlygų ir to, kaip greitai suteikiama priežiūra, kai kurie audiniai transplantacijai gali išlikti tinkami kelias ar net keliolika valandų. Tai gali būti ragenos, oda, kaulų čiulpai ir širdies vožtuvai.
Bakterijos pradeda skaidymo procesą
Po mirties žarnyne esančios bakterijos ima plisti po kūną. Jos prasiskverbia pro audinių barjerus ir pradeda skaidyti organinę medžiagą. Šis procesas lemia būdingą pomirtinį kvapą. Kartu su cheminėmis reakcijomis mikroorganizmų veikla palaipsniui ardo audinius ir kūno struktūras.
Šių pokyčių supratimas svarbus ne vien siekiant paaiškinti, kas vyksta po mirties. Tokios žinios pritaikomos medicinoje, teisės medicinoje ir laidotuvių paslaugų srityje. Jos padeda spręsti, kada dar galima atgaivinti žmogų ir kada įmanoma paimti donorinius audinius skubios pagalbos bei donorystės atvejais.