Antidepresantus vartoja maždaug vienas iš šešių suaugusiųjų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Nors šie vaistai dažnai vertinami kaip viena bendra grupė, naujas tyrimas parodė, kad jų poveikis fizinei sveikatai gali gerokai skirtis. Tai gali būti svarbu tiek pacientų savijautai, tiek tam, ar jie laikysis paskirto gydymo.
Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimo rezultatai nėra priežastis savarankiškai nutraukti vaistų vartojimą. Tačiau jie ragina gydytojus antidepresantus parinkti atsižvelgiant į individualią paciento sveikatos būklę ir prioritetus. „Tarp antidepresantų yra didelių skirtumų, ir tai svarbu ne tik atskiriems pacientams – kadangi juos vartoja labai daug žmonių, net ir nedideli skirtumai gali turėti didelį poveikį visai populiacijai,“ – sakė tyrimo autorius profesorius Oliveris Howesas.
Vaistų poveikis skiriasi jau per pirmąsias aštuonias savaites
Londono Kingo koledžo ir Oksfordo universiteto mokslininkai išanalizavo 151 tyrimą, kuriame buvo nagrinėjama 30 dažniausiai depresijai gydyti vartojamų vaistų ir daugiau nei 58 500 pacientų. Tai pirmasis tyrimas, kuriame antidepresantų poveikis fizinei sveikatai surikiuotas taip, kad skirtingus preparatus būtų galima lengviau palyginti.
Ne kiekvienam pacientui pasireiškia šalutinis poveikis, tačiau vidutiniai aštuonių savaičių gydymo rezultatai atskleidė ryškių skirtumų:
- Vartojant agomelatiną, svoris per aštuonias savaites vidutiniškai sumažėjo 2,4 kg, palyginti su maprotilinu, kuris buvo susijęs su beveik 2 kg svorio padidėjimu.
- Fluvoksaminas lėtino širdies ritmą, o nortriptilinas jį spartino. Skirtumas tarp šių vaistų siekė 21 dūžį per minutę.
- Tarp nortriptilino ir doksipino nustatytas 11 mmHg kraujospūdžio skirtumas.
„Akivaizdu, kad nėra dviejų vienodų antidepresantų,“ – sakė Londono Kingo koledžo mokslininkas dr. Atheeshaan Arumuham. Jo teigimu, tokie skirtumai gali būti kliniškai reikšmingi, nes gali padidinti širdies smūgio ar insulto riziką.
Vaistas turėtų būti parenkamas pagal paciento poreikius
Ta pati depresijos diagnozė savaime nereiškia, kad visiems pacientams tinkamiausias bus tas pats preparatas.
Dr. Toby Pillinger ragino į tyrimo rezultatus žvelgti ne kaip į priežastį baimintis gydymo, o kaip į galimybę aktyviau dalyvauti priimant sprendimus.
„Paskutinis dalykas, kurio norėčiau, – kad ši istorija išgąsdintų žmones. Noriu, kad ji suteiktų pacientams daugiau galios – skatintų juos imtis iniciatyvos ir priimti sprendimus kartu su gydytoju.“
Kaip toks individualus pasirinkimas galėtų atrodyti praktikoje, tyrėjai aiškino pasitelkdami tris pavyzdžius. Sara yra 32 metų, Jonas – 44 metų, o Janė – 56 metų. Visi jie serga depresija, tačiau kiekvienam svarbūs skirtingi galimi šalutiniai poveikiai:
- Sara labiausiai nori išvengti svorio padidėjimo.
- Jonas jau turi padidėjusį kraujospūdį.
- Janė susiduria su aukštu cholesterolio kiekiu.
Dr. Pillinger teigimu, šiems pacientams galėtų būti parenkami skirtingi vaistai. Sara galėtų rinktis preparatą, nesusijusį su svorio augimu, pavyzdžiui, agomelatiną, sertraliną arba venlafaksiną, o ne amitriptiliną ar mirtazapiną. Jonui galėtų tikti citalopramas, escitalopramas arba paroksetinas, vengiant kraujospūdį didinančių vaistų. Janės atveju reikėtų vengti venlafaksino, duloksetino ir paroksetino, siejamų su padidėjusiu cholesterolio kiekiu; jai labiau galėtų tikti citalopramas arba escitalopramas.
„Gero“ ir „blogo“ antidepresanto nėra
Mokslininkai įspėja, kad antidepresantų nereikėtų paprastai suskirstyti į gerus ir blogus. Pavyzdžiui, amitriptilinas gali didinti svorį, širdies ritmą ir kraujospūdį, tačiau kartu padeda malšinti skausmą ir gerina miegą.
Dažniausiai skiriami SSRI grupės vaistai – selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, tarp jų paroksetinas, citalopramas, escitalopramas ir sertralinas – paprastai sukelia mažiau fizinių šalutinių poveikių. Vis dėlto tyrime nustatyta, kad fluoksetinas, dar žinomas kaip „Prozac“, buvo susijęs su svorio mažėjimu, bet kraujospūdžio padidėjimu.
Oksfordo universiteto profesorius Andrea Cipriani teigė, kad „neįmanoma“ nustatyti, kiek iš milijonų antidepresantus vartojančių žmonių iš tiesų turėtų rinktis kitus preparatus. Jis atkreipė dėmesį į tendenciją skirti „generinius, pigius vaistus“: Jungtinėje Karalystėje 85 proc. visų antidepresantų receptų tenka vos trims preparatams.
Jo teigimu, jei tyrimo išvados būtų pritaikytos praktikoje, „tie 85 % smarkiai sumažėtų“, o „daugiau žmonių gautų tinkamesnį gydymą“.
Mokslininkai taip pat kuria nemokamą internetinį įrankį, kuris padėtų gydytojams ir pacientams kartu pasirinkti tinkamiausią vaistą. Vis dėlto tam, kad toks požiūris būtų plačiai taikomas, Jungtinės Karalystės nacionalinėje sveikatos sistemoje (NHS) reikėtų reikšmingų kultūrinių pokyčių.
Ką žinome apie ilgalaikį poveikį?
Atliktas tyrimas apėmė tik pirmąsias aštuonias gydymo savaites. Dr. Toby Pillinger sakė, kad kiti duomenys leidžia manyti, jog trumpalaikiai pokyčiai „tikėtina, išlieka“, tačiau šią prielaidą dar turi patvirtinti tolesni tyrimai.
Batho universiteto (JK) mokslininkas dr. Prasadas Nishtala, tyrime nedalyvavęs, jo išvadas pavadino „naujomis ir vertingomis“. Jis sakė: „Realiame gyvenime, kai pacientai antidepresantus vartoja mėnesius ar net metus, kaupiamoji rizika greičiausiai yra didesnė, ypač tarp sergančiųjų lėtine depresija.“