Šiltuoju metų laiku daugiau laiko praleidžiant miškuose, parkuose ar kitose žaliosiose erdvėse, padidėja rizika susidurti su erkėmis. Šie maži voragyviai gali platinti pavojingas ligas, tarp jų – erkinį encefalitą, galintį sukelti sunkių, o kai kuriais atvejais ir gyvybei grėsmingų sveikatos sutrikimų. Aplinkosaugininkas ir gamtos tyrinėtojas Selemonas Paltanavičius pasakoja, kaip erkės aptinka žmogų, kodėl vieni žmonės joms atrodo patrauklesni už kitus ir kokių atsargumo priemonių verta imtis.
Mieste erkių taip pat gali būti
Erkės nėra vabzdžiai – jos priklauso voragyviams, todėl jų biologija ir gyvenimo ypatumai skiriasi nuo vabzdžių. Gamtoje aptinkama daug erkių rūšių. Dauguma jų yra mažos, gyvena dirvožemyje ir žmogui nepavojingos. Lietuvoje dažniausiai minimos dvi iksodinių erkių rūšys – šuninė ir pievinė erkė. Jos minta krauju ir gali pernešti pavojingas ligas.
Pasak S. Paltanavičiaus, klaidinga manyti, kad erkės gyvena vien tankiuose miškuose. Jų galima aptikti ir miesto parkuose bei skveruose, kur jos gali patekti su laukiniais gyvūnais ar paukščiais. Todėl atsargumas reikalingas ne tik išvykus į atokesnę gamtą, bet ir vaikštant netoli miesto centro.
Nuo kiaušinėlio iki suaugusios erkės
Erkės gyvenimo ciklas yra sudėtingas. Pavyzdžiui, šuninė erkė išsirita iš kiaušinėlio būdama vos kelių milimetrų dydžio, tačiau jau gali maitintis krauju. Per kelis mėnesius ji subręsta, o suaugusi patelė gali būti pasirengusi padėti tūkstančius kiaušinėlių.
Maisto erkės ieško tarp įvairių kraują turinčių gyvūnų. Jos gali maitintis paukščiais, driežais, žinduoliais, taip pat ir žmogumi.
Kas lemia, kurį žmogų erkė pasirinks?
Apie erkių pomėgius sklando įvairių mitų. Kartais teigiama, kad jas labiau traukia tam tikra kraujo grupė ar citrusinių vaisių kvapas.
Tačiau gamtininkas tokius spėjimus paneigia. Jis pabrėžia, kad žmogaus kvapas yra individualus, ir būtent tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl kai kurie žmonės erkes „pritraukia“ labiau nei kiti.
S. Paltanavičius yra pasakojęs atvejį, kai vieno žmogaus kelnės po pasivaikščiojimo buvo aplipusios erkėmis, o kartu toje pačioje miško pievoje ėjusio kito žmogaus drabužiuose jų visai nebuvo.
Kaip sumažinti riziką gamtoje?
Pavojų kelia ne pačios erkės, o jų platinamos ligos, ypač erkinis encefalitas. Leisdami laiką gamtoje žmonės turėtų rinktis pažintinius takus arba gerai apžvelgtus miško keliukus, kuriuose tikimybė susidurti su erkėmis yra mažesnė.
Svarbi ir apranga. Nerekomenduojama rinktis lengvai plevėsuojančių ar storų drabužių, prie kurių erkėms gali būti lengviau prisikabinti arba pro kuriuos jos gali prasibrauti. Patikimiausia apsauga nuo erkinio encefalito išlieka skiepai. Jie ypač rekomenduojami žmonėms, dažnai lankantiems erkių paplitimo vietas, pavyzdžiui, grybautojams.
Po pasivaikščiojimo būtina apžiūrėti kūną
Erkė gali ieškoti tinkamos vietos įsisiurbti nuo vienos iki dviejų valandų. Ji dažniausiai renkasi plonesnę odą, kur įsiskverbti lengviau ir galima pristabdyti užkrato patekimą į organizmą.
Dėl to po grįžimo iš gamtos reikėtų kuo greičiau kruopščiai apžiūrėti visą kūną. Daugiausia dėmesio verta skirti pažastims, kirkšnims, sprandui ir kitoms plonesnės odos vietoms. Taip pat būtina patikrinti naminius gyvūnus, nes jie gali parnešti erkių.
Prisisiurbusi erkė maitinasi kelias dienas
Įsisiurbusi erkė krauju prisipildo lėtai – maitinimasis kartais trunka net kelias dienas. Vis dėlto žmogaus organizmas dažnai neleidžia jai pasimaitinti iki galo. Visiškai prisisiurbusi patelė gali išaugti iki nykščio pagalvėlės dydžio.
Prisipildžiusi kraujo erkė nukrenta, o maždaug po dviejų savaičių gali padėti tūkstančius kiaušinėlių. Pastaraisiais dešimtmečiais erkių Lietuvos miškuose padaugėjo kone dvidešimt kartų, todėl žinios apie jų elgesį ir sąmoningas saugojimasis išlieka ypač svarbūs.