Mokslininkai išbandė nedidelį vaistais prisotintą pleistrą, skirtą baltuosius riebalus vietiškai paversti metaboliškai aktyvesniais rudaisiais riebaliniais audiniais. Eksperimentai su pelėmis parodė, kad pleistro naudojimo vietoje riebalinio audinio sumažėjo, o gliukozės koncentracija kraujyje pagerėjo. Vis dėlto prieš vertinant šią technologiją kaip galimą gydymo priemonę žmonėms reikės išsamesnių tyrimų.
Vaistai į audinius patenka per mikroskopines adatas
Pleistro plotas siekia vos vieną kvadratinį centimetrą. Jame esančios nanodalelės yra maždaug 250 nanometrų skersmens, o itin plonos adatėlės padeda vaistams patekti į poodinį audinį beveik nesukeliant skausmo.
Tyrėjų teigimu, nanodalelės sukurtos taip, kad palaipsniui suirtų ir vaistą išskirtų šalia esančiuose audiniuose. Taip siekiama, kad medikamentas nepasklistų po visą organizmą ir nebūtų per greitai pašalintas ar iššvaistytas.
„Šios nanodalelės buvo sukurtos taip, kad suirtų palaipsniui, vaistus atiduodamos netoliese esančiam audiniui. Tokiu būdu medikamentai nepasklinda po visą kūną ir nėra iššvaistomi per greitai“, – aiškino profesorius Zhen Gu.
Keturias savaites trukęs bandymas su pelėmis
Eksperimento metu mokslininkai peles suskirstė į kelias grupes. Vienai jų buvo naudojami vaistų turintys pleistrai, kitai – tokie patys, tačiau be medikamentų. Pleistrai buvo keičiami kas tris dienas, o visas tyrimas truko keturias savaites.
Laikotarpio pabaigoje paaiškėjo, kad nanodalelių turintį pleistrą gavusių pelių kūno pusėje, kur jis buvo užklijuotas, riebalinio audinio buvo maždaug 20 proc. mažiau. Šių gyvūnų kraujyje taip pat nustatytas gerokai mažesnis gliukozės kiekis.
Vienas iš tyrimui vadovavusių mokslininkų Li Qiang teigė: „Suprantame, kad šis atradimas itin nudžiugins visus, kurie trokšta dailesnių kūno linijų. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas yra padėti didelį nutukimą turintiems, diabetu sergantiems žmonėms“.
Technologijos galimybės dar turi būti patikrintos
Tokie pleistrai gali būti patrauklūs dėl mažesnio invaziškumo, ypač palyginti su injekcijomis ar agresyvesnėmis procedūromis.
Kadangi vaistas išskiriamas konkrečioje vietoje, gali sumažėti sisteminė organizmo ekspozicija ir galimų šalutinių reiškinių rizika. Be to, teoriškai jų gamyba galėtų būti palyginti nebrangi.
Tačiau kol kas rezultatai gauti tik atliekant bandymus su gyvūnais. Žmogaus organizmo reakcija gali būti kitokia, todėl reikalingi klinikiniai saugumo ir veiksmingumo tyrimai, ilgesnis stebėjimas bei reguliacinis vertinimas. Mokslininkams taip pat teks įvertinti ilgalaikį poveikį medžiagų apykaitai, odos reakcijas, nanodalelių sklidimą ir galimą poveikį kitoms organų sistemoms.
Jeigu būsimi tyrimai patvirtins, kad ši technologija žmonėms yra saugi ir veiksminga, ji galėtų papildyti kovos su nutukimu bei susijusiomis metabolinėmis ligomis priemonių arsenalą. Kol kas tai tebėra perspektyvus mokslinis atradimas, o ne kasdienei praktikai parengtas sprendimas.