Giminės medį Stasė Goštautienė pirmą kartą piešė dar mokydamasi 10 klasėje. Tuomet tai atrodė tik mamos paskirta užduotis, tačiau Zarasų rajono Dimitriškių kaime gyvenanti moteris nė nenumanė, kad genealogija taps beveik viso jos gyvenimo veikla.
Smalsumas virto dešimtmečius trunkančiu tyrimu
Per keturis dešimtmečius Stasė rinko šeimos laiškus, fotografijas, metrikų kopijas ir kitus archyvinius dokumentus. Tyrinėti giminės praeitį ją skatino ne tik smalsumas, bet ir šeimoje išsaugoti pasakojimai.
Jos veikla neliko nepastebėta – 2025 m. už nuopelnus genealogijoje Stasei įteiktas Emilijos Pliaterytės medalis.
Giminės istorijas įamžino leidiniuose
Stasė išvertė ir išleido prancūzų kalba parašytą Georges Gasztowtt rankraštį „Goštautų genealoginė esė“. Šis darbas atskleidžia, kaip užsienyje išsaugoti diasporos dokumentai gali papildyti šeimos archyvus ir padėti atkurti praeities ryšius.
Autorė taip pat parengė leidinį apie savo mamos giminę – Spūdus ir Brazdžiūnus. Tyrinėdama šias šeimos šakas ji aptiko mokytojų, sukilėlių ir kultūros veikėjų istorijų. Tarp jų – pasakojimas apie Igną Brazdžiūną, 1918 m. įkūrusį Linkuvos gimnaziją tuo metu, kai Lietuvoje trūko ir išteklių, ir mokytojų.
Namų erdvėje – genealogijos muziejus
Metams bėgant sukaupta medžiaga Stasės namuose virto nedideliu genealoginiu muziejumi. Jame galima rasti šeimos medžių, archyvinių dokumentų, senų laiškų, fotografijų ir knygų.
Dalis eksponatų atkeliavo iš Prancūzijos. Po XIX–XX a. sukilimų ir revoliucijų ten persikėlę Goštautų palikuonys padėjo atkurti kai kurias giminės istorijos dalis. Privati ekspozicija saugo ne tik šeimos atmintį, bet ir leidžia į Lietuvos istorijos epizodus pažvelgti per vienos giminės patirtį.
Nuo ko pradėti savo giminės paieškas?
Norintiems imtis genealogijos Stasė pataria nepradėti nuo sudėtingiausių archyvų paieškų.
Pirmiausia verta:
- pasikalbėti su artimaisiais ir užrašyti jų prisiminimus;
- suskaitmeninti senas fotografijas;
- paieškoti bažnytinių metrikų knygų.
Pasak Stasės, ypač svarbu išklausyti gyvų žmonių pasakojimus, kol dar yra su kuo kalbėtis. Net ir kelių kartų istorija gali tapti neįkainojama dovana ateities kartoms.
Protėvių skaičius nustebino ir pačią šeimą
Apie tai, kokia plati gali būti kiekvieno žmogaus giminės istorija, Stasė prisimena kalbėjusi su anūku. Matematiškai skaičiuojant giminių skaičių paaiškėjo, kad kiekvienas žmogus turi daugiau nei 120 tūkst. protėvių.
„Kiekvienas turime per 120 tūkst. protėvių“, – pabrėžia ji. Ši mintis primena, kad kiekvienos šeimos praeitis gali būti turtinga ir prasminga, nepaisant jos kilmės ar socialinės padėties.
Genealoginis tyrinėjimas neturi aiškios pabaigos: naujas dokumentas, laiškas ar netikėta pažintis gali atverti dar vieną nežinomą giminės šaką. Stasės patirtis rodo, kad kantrybė, nuoseklus darbas ir pagarba atminčiai padeda sukurti gyvą pasakojimą, jungiantį praeitį su ateitimi.