Alytuje gyvenanti Ona Juodzevičienė neseniai sulaukė 100 metų. Tačiau garbingas amžius jai netrukdo išlikti savarankiškai: moteris pati gamina maistą, rūpinasi buitimi ir prireikus nueina į parduotuvę. Jubiliejaus proga ją aplankė vicemerė, perdavusi sveikinimus ir linkėjimus. Į juos jubiliatė atsakė primindama, kad svarbiausia gyvenime yra sveikata.
Kas padeda išlikti aktyviai?
Apie gydytojus paklausta Ona tik nusijuokia: „Retai, ko man ten eiti, tik kojas skauda, gal dėl to, kad gyvenime daug vaikščiojau.“ Judėjimo jos kasdienybėje netrūksta ir dabar – moteris gyvena penktame aukšte, todėl laiptai tapo įprasta dienos dalimi.
Jos sūnus Algimantas, mamą aplankantis beveik kasdien, šią aplinkybę taip pat vertina su humoru: „Norite ilgai gyventi, gyvenkite 5 aukšte.“
Ona sako gyvenanti viena trijų kambarių bute. „Gerai gyvenu, viena trijuose kambariuose. Kartais būna liūdna, tai prie vieno lango pastoviu, tai prie kito. Į lauką dar išeinu, bet retai, nelengva užlipti į penktą aukštą“, – pasakoja ji.
Šimtametės mityba paprasta. Pusryčiams ji renkasi arbatą ir sumuštinį su sūriu, kurio, kaip pati sako, „nė nespėja pirkti“, pietums valgo sriubą, o mėsos – nedaug. Visą gyvenimą moteris nenaudojo kremų: veidą ir galvą prausdavo paprastu ūkišku muilu, kad „nieniežėtų“.
Vaikystė, tremtis ir gyvenimas Alytuje
Alytuje O. Juodzevičienė gyvena daugiau nei pusę amžiaus – nuo 1970-ųjų, kai šeima „gavome ir kooperatinį pasistatėme“. Per visą gyvenimą jai teko pakeisti penkias gyvenamąsias vietas.
Moteris gimė Lazdijų rajone, Krikštonių kaime. Vaikystę ji prisimena kaip gerą. Jos tėvai buvo susituokę Amerikoje, ten susilaukė dukros, o vėliau grįžo į Lietuvą ir įsigijo ūkį. Šeimą palietė pokario neramumai: 1946 metais Onos tėvai buvo ištremti į Sibirą. Į Lietuvą jie grįžo 1957-aisiais. Motina sulaukė 80, o tėvas – 90 metų.
Ona baigė Alytaus mokytojų seminariją. Joje ji mokėsi ir pas Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurį prisimena kaip didelį patriotą.
Šimtametė pasakoja ir apie jo meilės istoriją bei sprendimą išeiti į partizanus. Dėl to seminarija tuo metu dažnai buvo vadinama „banditų lizdu“.
Iš mokymosi metų jai įstrigo ir kuriozinis nutikimas. Į klasę pro atvirą langą įskridusios varnos nutūpė ant Lenino ir Stalino biustų plikių. Įvykis buvo aprašytas vietos laikraštyje, o vėliau dėl jo vyko ir milicijos apklausos.
Mokytojos darbas ir šeimos istorija
Mokytojauti Ona pradėjo būdama 21 metų – tuomet nuo savo mokinių buvo nedaug vyresnė. Vėliau pasirinko darbą su pradinukais ir juos mokė net 34 metus. Dėl neramių laikų ir Sibire buvusių tėvų jai teko keisti darbo vietas. Ji dirbo Rumšiškėse, netoli Jiezno, vėliau – Vilkaviškio krašte.
Suvalkijoje Ona sutiko būsimą vyrą Vytautą, geografijos mokytoją. Kaip ir ji, jis dėl giminės sąsajų su partizanais buvo „išvarytas iš namų“.
„Neramūs laikai buvo, ypač kaime, bijok ir žodį pasakyti, kad ko nors neprasitartum. Nebuvau karšta, nenusikaltau niekam nei žodžiu, nei veiksmu. Be to, jauniems visur gerai, po pamokų žaisdavome su mokiniais „skiniuką“ (kirstuką), kad ir suaugę buvome, bet buvome vaikiški, dabar jaunimas kitaip gyvena“, – prisimena Ona.
Į pensiją ji išėjo sulaukusi 55 metų, kad galėtų padėti dukrai Daivai auginti anūkę. Šiandien Onos šeimą sudaro du vaikai, keturi anūkai, penki proanūkiai ir du proproanūkiai. Nors dalis jų gyvena skirtingose pasaulio vietose, moteris sako, kad „taip dar įdomiau“. Artimiausiu metu dauguma giminaičių turėtų susitikti iškilmingoje šeimos šventėje.
Šimto metų prisiminimai
Žvelgdama į nugyventą laiką, Ona sako, kad jis prabėgo labai greitai. Ji prisimena tėvo žodžius: „Pragyvenau 90 metų, bet kai atsisuku, atrodo, kad tik vakar gimęs.“
„Galvoju, tiek metų sulaukė, o jam atrodo, kad vakar gimė. Dabar ir man taip atrodo, kad viskas neseniai buvo“, – susimąsto šimtametė.
Per ilgą gyvenimą Ona patyrė ne tik istorinių sukrėtimų, bet ir daug džiaugsmo. Ji prisimena pobūvius, o jaunystėje mėgo šokti ir buvo azartiška šokėja. Jos pasakojimas apima skirtingus laikotarpius, mokytojos darbą, šeimos rūpesčius ir iki šiol išlikusį norą gyventi aktyviai.