2026 metų liepą Lietuvos Seimas priėmė vadinamąjį pieno įstatymą. Juo siekiama sąžiningesnių santykių tarp pieno gamintojų ir perdirbėjų bei didesnio sektoriaus stabilumo. Įstatymas įsigalios nuo 2027 metų kovo, o vienas pagrindinių jo tikslų – mažinti nesąžiningų prekybos praktikų riziką pieno rinkoje.
Dėmesys pieno gamintojų padėčiai
Pieno sektorius yra vienas svarbiausių Lietuvos žemės ūkio sektorių. Jame veikiantys gamintojai susiduria su kainų svyravimais, sudėtingomis prekybos sąlygomis ir iššūkiais derantis su perdirbėjais.
Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Bronis Ropė teigia, kad naujojo įstatymo laukė tiek pieno gamintojai, tiek perdirbėjai. Jo vertinimu, kai kurias pradines nuostatas įgyvendinti pavyko, tačiau dalis siūlymų, tarp jų – prekybininkų įtraukimas į draudžiamų nesąžiningų prekybos praktikų sąrašą, šiame teisės akte nebuvo prasmingai įtvirtinti.
Ko siekiama naujuoju reguliavimu?
Įstatymu norima sukurti skaidresnę ir teisingesnę konkurencinę aplinką. Tikimasi, kad jis pagerins pieno gamintojų sąlygas ir sustiprins jų pozicijas derybose su perdirbėjais.
Taip pat numatoma, kad aiškesnės taisyklės gali padėti efektyviau veikti visai pieno produktų grandinei. Tikimasi, jog ilgainiui tai prisidės prie pieno produktų kokybės ir prieinamumo rinkoje.
Įgyvendinimą lydės iššūkiai
Nors priimtas įstatymas siejamas su didesniais lūkesčiais, jo taikymas gali būti sudėtingas. Prekybininkų įtraukti į įstatymo taikymo sritį nepavyko, todėl dalis nesąžiningų praktikų rinkoje gali išlikti.
Dėl to ateityje bus svarbu stebėti, kaip toliau bus stiprinamas pieno sektoriaus reguliavimas, plečiamos apsaugos priemonės ir sprendžiamos rinkos netolygumų problemos.
Galimas poveikis visam žemės ūkiui
Numatomi pokyčiai gali būti svarbūs ne tik pieno rinkai, bet ir platesnei šalies žemės ūkio ekonomikai. Skaidresnė rinka, griežtesnė kontrolė ir teisingesni gamintojų bei perdirbėjų santykiai galėtų prisidėti prie efektyvesnės pieno gamybos ir didesnio smulkiųjų gamintojų finansinio stabilumo.
Įstatymas taip pat gali tapti pavyzdžiu kitiems žemės ūkio sektoriams, kuriuose siekiama skaidresnių ir sąžiningesnių rinkos sąlygų. Vis dėlto tam reikės nuolatinio valstybės institucijų dėmesio: rinkos procesų stebėsenos, įstatymo veiksmingumo vertinimo ir, prireikus, papildomų įgyvendinimo priemonių.
Tik tokiu atveju būtų galima tikėtis didesnio pieno gamintojų užtikrintumo ir kokybiškų, vartotojams prieinamų pieno produktų.