Atlikėja ir buvusi televizijos pagalbos gelbėtoja Sandra Žutautienė socialiniame tinkle pranešė apie netikėtą mylimo katino Mikio mirtį. Skaudi istorija paskatino kalbas ne tik tarp gyvūnų mylėtojų, bet ir platesnėje visuomenėje – apie tai, kaip miestuose elgiamasi su rastais, sužeistais ar bejėgiais gyvūnais.
Katino paieškos buvo ilgos ir sunkios. Mikis vieną rytą pabėgo, o netrukus buvo pastebėtas gulintis prie parduotuvės. Gyvūną radusi moteris jį nufotografavo, tačiau nepatikrino, ar katinas gyvas. Pasak Sandros, tai galėjo būti lemtinga klaida, nes laiku suteikta pagalba mažam ir pažeidžiamam gyvūnui kartais gali išgelbėti jo gyvybę.
Informacija apie rastus gyvūnus turi pasiekti atsakingas institucijas
Sandra atkreipė dėmesį į miesto darbuotojų atsakomybę. Gatves prižiūrintys rangovai, radę gyvūną ar pastebėję jį sužalotą, turėtų informuoti seniūniją. Ši informaciją perduoda gyvūnų globos organizacijoms, tarp jų – „Nuarui“.
Vis dėlto Plungėje, anot Sandros, gyvūnų žūstamumas esą yra mažas, todėl paskutinį kartą tokios pagalbos buvo prašyta dar rudenį. Dėl to kilo klausimų, ar Mikis nebuvo pasisavintas, arba ar jo likimas nebuvo nuslėptas neperdavus informacijos atsakingoms tarnyboms.
Vėliau paaiškėjo, kad katiną radęs gatvės šiukšlių tvarkytojas palaikė jį negyvu. Neinformavęs atsakingų institucijų, darbuotojas įdėjo gyvūną į juodą maišą, kartu su kitomis atliekomis, ir išmetė. Ši aplinkybė atskleidė problemą, kai rastas gyvūnas traktuojamas kaip paprasta atlieka, o ne gyva būtybė, kuriai gali reikėti skubios pagalbos.
Ką daryti radus sužeistą ar bejėgį gyvūną?
Mikio istorija primena, kad kiekvienas žmogus, pastebėjęs bejėgį ar sužeistą gyvūną, turėtų imtis veiksmų. Pirmiausia reikėtų įvertinti jo būklę ir, jei įmanoma, suteikti skubią pagalbą.
Taip pat svarbu kreiptis į vietos savivaldybės institucijas arba gyvūnų globos organizacijas, galinčias pasirūpinti gyvūnu ar nukreipti jį į veterinarijos įstaigą.
Jeigu gyvūnas saugus, verta patikrinti, ar jis turi mikroschemą ar kitą identifikavimo priemonę. Tai gali padėti rasti jo šeimininką. Nuotraukos paskelbimas socialiniuose tinkluose taip pat gali prisidėti prie greitesnės gyvūno paieškos.
Skaudi istorija iškėlė platesnį klausimą
Sandra Žutautienės patirtis rodo, kad gyvūnų gerovė priklauso ne vien nuo jų šeimininkų. Prie rastų gyvūnų likimo prisideda ir praeiviai, miesto darbuotojai, savivaldybės institucijos bei gyvūnų globos organizacijos. Todėl būtina gerinti informacijos perdavimą ir užtikrinti, kad kiekvienas rastas gyvūnas būtų tinkamai įvertintas.
Reikšmingi žingsniai šioje srityje būtų geresnis miesto darbuotojų parengimas, veiksmingesnis gyvūnų registravimo, paieškos ir globos procesas bei didesnis visuomenės sąmoningumas. Sandros istorija primena, kad meilė gyvūnams reiškia ne tik asmeninę globą, bet ir pastangas reikalauti atsakingo institucijų požiūrio.
Ši patirtis taip pat skatina rinktis ne abejingumą, o aktyvų rūpestį. Kaip pabrėžiama šioje istorijoje, geriau būti „psichais su širdimi“ nei praeiviais, kuriems gyvūno likimas nerūpi. Kartais vieno žmogaus veiksmai gali išgelbėti gyvybę.