Psichikos sveikatos sutrikimo diagnozė neturėtų būti suprantama kaip automatinis žmogaus teisių, savarankiškumo ar dalyvavimo visuomenėje praradimas. Šiuolaikinė teisinė sistema ir medicinos praktika vis labiau orientuojasi į sprendimus, kurie padeda išsaugoti žmogaus orumą, užtikrinti jo dalyvavimą ir suteikti reikalingą pagalbą.
„Turime kalbėti apie pagalbą žmogui, o ne apie jo galimybių ribojimą. Psichikos sveikatos sutrikimo diagnozė savaime neatima teisės priimti sprendimus – veikiau tai yra signalas, kad žmogui reikia tinkamos pagalbos ir paramos,“ – sako Higienos instituto Psichikos sveikatos centro vadovė Sandra Getautė.
Pasak jos, diagnozė turėtų būti vertinama ne kaip teisinė etiketė, o kaip pradžia koordinuotai pagalbai, padedančiai žmogui išlaikyti kuo daugiau savarankiškumo.
Veiksnumo ribojimas taikomas išimtinai
Vis dar pasitaikantis įsitikinimas, kad diagnozė reiškia automatinį izoliavimą ar galimybių apribojimą, gali atgrasyti žmones nuo kreipimosi pagalbos. Tačiau praktikoje sprendimai riboti veiksnumą priimami retai. Jie taikomi tik išimtiniais atvejais, įvertinus konkrečią situaciją ir būtinybę spręsti tam tikrus finansinius ar teisinius klausimus.
Lietuvoje veikiantys prevencijos specialistai padeda ieškoti alternatyvų, kurios leistų apsaugoti žmogaus teises nesiimant kraštutinių priemonių. Tarp galimų sprendimų yra:
- pagalbos priimant sprendimus sutartys;
- bendruomeninė parama;
- šeimos ir artimųjų įtraukimas;
- išankstiniai teisiniai sprendimai.
Pagalba turėtų būti pritaikyta konkrečiam žmogui ir stiprinti jo galimybes, o ne apsiriboti vien rizikos mažinimu.
Asmens nuomonė turi būti išgirsta
Žmogaus, kaip sprendimų dalyvio, vaidmuo svarbus ir tais atvejais, kai sprendžiami priverstinės hospitalizacijos ar gydymo klausimai. Seimo kontrolierė dr. Erika Leonaitė primena, kad net ir asmenys, kuriems taikomi specialūs teisiniai režimai, turi teisę būti išklausyti, o jų nuomonė turi būti svarstoma.
Toks požiūris atitinka Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvenciją, kurią yra ratifikavusi Lietuva. Ja įsipareigota užtikrinti, kad sprendimai dėl žmogaus gyvenimo, sveikatos ir turto nebūtų priimami be tinkamo jo dalyvavimo ir apsaugos mechanizmų.
Informacija padeda mažinti stigmą
Kalbos apie neva „atimtą gyvenimą“ gali trukdyti žmonėms laiku kreiptis pagalbos. Todėl svarbu keisti viešojo kalbėjimo toną ir didinti visuomenės informuotumą. Prevencinės priemonės, viešinimo kampanijos, psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos ir žmonių, turinčių gyvenimo su sutrikimu patirties, įtraukimas padeda mažinti stigmą bei skatina pagalbos ieškoti anksčiau.
„Diagnozė nėra teisinė mirties bausmė. Tai signalas, kad žmogui reikia paramos – psichologinės, medicininės, socialinės. Ir kuo anksčiau ji suteikiama, tuo daugiau teisių ir orumo žmogus išsaugo,“ – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė, teisininkė Dovilė Juodkaitė.
Prieinamos paslaugos, bendruomeninės programos, teisinė pagalba ir mokymai artimiesiems padeda sumažinti nelaimingus padarinius bei stiprina žmogaus savivaldą. Renginiai, tokie kaip „Žvelk giliau“ iniciatyvos susitikimai, kuriuose dalijamasi žiniomis ir asmeninėmis patirtimis, taip pat prisideda prie požiūrio kaitos ir pagalbos tinklo plėtros.
Psichikos sveikatos sutrikimas nėra nuosprendis. Tai iššūkis, kurį galima spręsti kartu, suteikus žmogui tinkamą ir laiku prieinamą pagalbą.