Katastrofą Nepalo ir Tibeto pasienyje, kai vandens, ledo, akmenų ir purvo srautas nušlavė gyvenvietes, kelius bei tiltus, sukėlė ne žemės drebėjimas. Iš pradžių būtent tokia versija buvo laikoma tikėtina, tačiau seisminių duomenų ir palydovinių vaizdų analizė ją paneigė.
Turima informacija rodo, kad nelaimės pradžia buvo milžiniškos Himalajų ledyno dalies griūtis. Iš didelio aukščio į slėnį nukritusi ledo ir uolienų masė įtraukė papildomų akmenų bei nuosėdų ir sukėlė galingą srautą, kuris pasiekė upių sistemą. Taip ledyno griūtis virto staigiu ir pražūtingu potvyniu.
Rugpjūčio 27-osios duomenimis, Nepale ir Kinijos Tibeto regione buvo patvirtinta daugiau kaip 270 žuvusiųjų. Daugiau nei tūkstantis žmonių tebebuvo laikomi dingusiais. Tarp jų – šimtai užsienio turistų ir piligrimų.
Seisminis signalas iš pradžių buvo palaikytas žemės drebėjimu
Pirmosiomis valandomis po nelaimės Nepalo pareigūnai manė, kad įvykių grandinę galėjo pradėti seisminis smūgis. Buvo svarstoma, jog žemės drebėjimas sukėlė didžiulę nuošliaužą, ši užtvėrė upę, o vėliau prasiveržęs vanduo su milžiniška jėga pajudėjo slėniu žemyn.
Tokia prielaida atrodė pagrįsta, nes JAV geologijos tarnybos prietaisai regione užfiksavo signalą, kuris iš pradžių buvo įvertintas kaip maždaug 4,4 balo žemės drebėjimas.
Vis dėlto papildomi tyrimai šią interpretaciją pakeitė.
USGS: žemės drebėjimo nebuvo
JAV geologijos tarnyba dar kartą išnagrinėjo netoliese veikiančių seisminių stočių duomenis, seisminių bangų pobūdį ir palydovines nuotraukas. Specialistai nustatė, kad užfiksuotas reiškinys buvo susijęs su ledyno griūtimi ir nuolaužų srautu, o ne su žemės drebėjimu.
„Atlikus papildomą netoliese esančių seisminių stočių duomenų, ilgalaikių seisminių bangų ir palydovinių vaizdų analizę, buvo nustatyta, kad seisminis reiškinys iš tikrųjų buvo ledyno griuvimas ir nuolaužų srautas, o žemės drebėjimo nebuvo.“
Taigi prietaisai neužfiksavo žemės drebėjimo, kuris būtų sukėlęs griūtį.
Jie užregistravo didžiulės ledo ir uolienų masės smūgį į žemę. Tai paaiškino, kodėl nelaimės vietoje buvo pastebėtas seisminis signalas.
Ledyno masė nukrito iš daugiau nei penkių kilometrų aukščio
Palydovinių vaizdų analizė parodė, kad atsiskyrė didelė apatinė ledyno dalis. Kalgaro universiteto Žemės mokslų specialistas Danas Shugaras naujienų agentūrai „Reuters“ sakė, kad griūtis prasidėjo maždaug 5200 metrų aukštyje. Ledas ir uolienos nuslinko į slėnį, esantį maždaug 1200 metrų žemiau.
Vadinasi, masė įveikė daugiau nei kilometro vertikalų atstumą. Krisdama ji įgijo didelę energiją ir galėjo įtraukti papildomų uolienų, dirvožemio, sniego bei vandens. Todėl pradinis ledyno lūžis greitai išaugo į daug didesnę ledo ir akmenų laviną.
Sikkimo universiteto inžinerinės geologijos specialistas Vikramas Gupta, taip pat tyręs palydovinius vaizdus, teigė, kad juose matyti didelės ledyno liežuvio dalies griūtis. Į srautą buvo įtraukta nemažai akmenų ir nuosėdų.
Ledas ir uolienos pasiekė upę
Ledo bei uolienų lavina pateko į Lhende Khola upės sistemą. Nuo tada nelaimė tapo nebe vien kalnų griūtimi: vanduo, purvas, ledas, rieduliai ir kitos nuolaužos didžiuliu greičiu pajudėjo žemyn, o srautas vis stiprėjo.
Tarptautinis integruoto kalnų vystymo centras ICIMOD nurodė, kad per Bhote Koshi ir Trišulio upių sistemas nusirito vandens, nuosėdų bei riedulių banga. Kai kur vandens lygis per maždaug pusvalandį pakilo iki devynių metrų.
Toks staigus vandens kilimas žmonėms suteikia labai mažai laiko pasitraukti. Vaizdo kamerų įrašuose matyti, kaip vandens ir purvo masė per kelias akimirkas užlieja pastatus, automobilius bei pasienio infrastruktūrą, o žmonės mėgina sprukti nuo srauto.
Srautas nušlavė kelius, tiltus ir gyvenvietes
Ypač smarkiai nukentėjo Nepalo Rasuwa, Nuwakot ir kitos teritorijos, esančios žemiau upių. Vanduo ir nuolaužos sugriovė kelius, tiltus, elektros infrastruktūrą, gyvenamuosius pastatus bei hidroelektrinių objektus. Buvo nuniokotas ir svarbus Kinijos bei Nepalo pasienio prekybos kelias.
Po nelaimės teritoriją sraigtasparniu apžiūrėjęs Nepalo turizmo bendrovės vadovas Sagaras Pandey pasakojo, kad kai kur neliko nei pastatų, nei gyvenviečių. Anksčiau žmonių sukurta infrastruktūra buvo tiesiog nušluota.
Apie srauto mastą liudija ir tai, kad žuvusiųjų kūnai buvo randami už dešimčių ar net daugiau kaip šimto kilometrų nuo labiausiai nukentėjusios vietos. Vien Čitvano rajone pareigūnai iš upių sistemos buvo ištraukę daugiau kaip 100 žuvusiųjų kūnų.
Per parą patvirtintų aukų skaičius smarkiai išaugo
TV3 ketvirtadienio publikacijos rengimo metu skelbė apie mažiausiai 180 žuvusiųjų: 177 Nepale ir tris Tibete. Tačiau gelbėjimo darbams tęsiantis aukų skaičius sparčiai didėjo.
Vėlesniais rugpjūčio 27-osios duomenimis, žuvusiųjų buvo daugiau kaip 270, o dingusiųjų – 1300. Pareigūnai perspėjo, kad galutinis tragedijos mastas gali būti dar didesnis.
Paiešką apsunkino didžiulis purvo ir nuosėdų sluoksnis. Kai kurios vietovės tapo praktiškai neprivažiuojamos, buvo nutrūkę ryšiai ir elektros tiekimas. Dėl to gelbėtojams sunku nustatyti, kiek žmonių nelaimės metu buvo atskirose gyvenvietėse.
Ieškoma šimtų dingusių užsieniečių
Katastrofa įvyko regione, kuriuo keliauja daug turistų ir religinių piligrimų. Per Nepalo ir Tibeto pasienį vykstama į Kailašo kalno ir Manasarovaro ežero regioną, laikomą šventu hinduistams ir budistams.
TV3 duomenimis, Nepalo institucijos iš pradžių ieškojo 468 dingusių turistų, iš kurių 393 buvo užsieniečiai. Kinijos pusėje dingusiais buvo laikomi 558 žmonės, tarp jų – 260 užsieniečių.
Vėliau pranešta, kad dingusių užsienio piliečių skaičius abiejose sienos pusėse siekė šimtus. Tarp jų – Indijos, JAV, Ukrainos, Malaizijos, Australijos, Jungtinės Karalystės, Kanados ir kitų valstybių piliečiai.
Kas išjudino nestabilų ledyną?
Tiesioginis nelaimės mechanizmas – ledo ir uolienų lavina – mokslininkams jau gana aiškus. Tačiau vis dar bandoma nustatyti, kodėl ledynas staiga prarado stabilumą.
Danas Shugaras, tyręs palydovinius vaizdus, pastebėjo, kad per 24 valandas iki tragedijos kalnuose galėjo ištirpti neįprastai daug sniego. Ankstesniuose kadruose dalis ledynų buvo padengta sniegu, o prieš pat nelaimę matėsi gerokai daugiau atviro ledo. Tai leidžia manyti, kad regione galėjo būti neįprastai šilta.
Vis dėlto specialistai kol kas nesako, kad griūtį sukėlė vien aukšta temperatūra. Tiriamas uolienų stabilumas, tirpsmo vanduo, amžinojo įšalo pokyčiai, ankstesnis ledyno skilinėjimas ir žmogaus vykdomos statybos kalnuose.
Klimato kaita galėjo padidinti riziką
Mokslininkai pabrėžia, kad Himalajų ledynai keičiasi labai sparčiai. Jungtinių Tautų duomenimis, Nepalo kalnai per kiek daugiau nei tris dešimtmečius prarado beveik trečdalį savo ledo dangos. Per pastarąjį dešimtmetį ledynai tirpo maždaug 65 proc. greičiau nei ankstesnį dešimtmetį.
Kylant temperatūrai nyksta ledas, galintis stabilizuoti stačius kalnų šlaitus. Taip pat daugėja tirpsmo vandens, keičiasi užšalimo ir atšilimo ciklai, silpnėja amžinasis įšalas. Tam tikrose vietose šie veiksniai gali padidinti didelių uolienų ir ledo masių griūčių tikimybę.
Tačiau ICIMOD jau pirmąją dieną perspėjo, kad dar per anksti spręsti, kokį konkretų vaidmenį šioje katastrofoje atliko klimato kaita. Tiesioginė įvykių eiga aiškėja, bet gilesnės priežastys dar tiriamos.
Katastrofą galėjo lemti kelių įvykių grandinė
Tokios nelaimės dažnai apibūdinamos kaip sudėtiniai arba grandininiai įvykiai. Viskas gali prasidėti vienoje vietoje, pavyzdžiui, griūvant ledynui. Jo masė išjudina uolienas, sniegą ir nuosėdas, o lavina pasiekia upę, išstumia didelį vandens kiekį, užtvenkia vagą arba pakeičia jos kryptį.
Vėliau natūrali užtvanka gali pratrūkti. Tuomet vandens ir purvo srautas ima naikinti viską žemiau esančiame slėnyje. Specialistų vertinimu, būtent tokia daugiaetapė grandinė greičiausiai lėmė neįprastai didelį šios katastrofos mastą.
Aukštupyje susidarė naujas pavojingas ežeras
Gelbėjimo darbus apsunkina ir tai, kad pavojus regione dar nėra visiškai pasibaigęs. Kinijos institucijos aukštupyje aptiko susidariusį užtvenktą vandens telkinį.
Rugpjūčio 27-osios rytą jame buvo apie 2 mln. kubinių metrų vandens, o per artimiausias dienas prognozuota dar maždaug 3 mln. kubinių metrų vandens. Jei iš purvo ir uolienų susidariusi natūrali užtvanka neatlaikytų, žemiau esančias teritorijas galėtų pasiekti nauja vandens banga.
Todėl gelbėtojai ne tik ieško dingusių žmonių, bet ir stebi upių būklę bei ragina gyventojus laikytis atokiau nuo jų krantų.
Paieškai pasitelkta daugiau kaip 5 tūkst. gelbėtojų
Nepalas į nelaimės zoną pasiuntė daugiau kaip 5 tūkst. kariuomenės ir policijos gelbėtojų. Kadangi daugelis kelių sunaikinti, didelė dalis paieškos darbų vykdoma sraigtasparniais.
Sraigtasparniais ieškoma išgyvenusiųjų, o į izoliuotas gyvenvietes gabenamos palapinės, maistas, medicinos priemonės ir geriamasis vanduo.
Pagalbą pažadėjo įvairios valstybės ir tarptautinės organizacijos. TV3 skelbė, kad Jungtinės Valstijos skyrė 500 tūkst. JAV dolerių skubiai paramai, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija – 1,4 mln. dolerių, o Indija išsiuntė pirmąsias 10 tonų humanitarinės pagalbos. Europos Sąjunga aktyvavo „Copernicus“ palydovinės stebėsenos sistemą.
„Dabar prioritetas – pasiekti nukentėjusias bendruomenes ir suteikti pagalbą žmonėms, kurie neteko namų, patyrė sužalojimų arba liko izoliuoti“, – sakė Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos Nepalo skyriaus vadovas Davidas Fisheris.
Himalajuose panašių nelaimių grėsmė didėja
Nepalo tragedija nėra pirmas toks įvykis Himalajuose. 2025 metais tame pačiame Nepalo ir Tibeto pasienio regione kilo pražūtingas potvynis. 2024 metais ledyninio ežero proveržis smogė Nepalo Thame gyvenvietei, o 2023 metais didelė nelaimė įvyko Indijos Sikimo valstijoje.
ICIMOD perspėja, kad ledynų, sniego ir amžinojo įšalo pokyčiai Hindu Kušo ir Himalajų regione vyksta ypač sparčiai. Dėl to didėja ne tik ledyninių ežerų proveržių, bet ir lavinų, nuošliaužų bei purvo srautų pavojus.
Ši katastrofa dar kartą parodė, kaip greitai aukštikalnėse prasidėjęs geologinis procesas gali peraugti į milžinišką nelaimę už dešimčių ar net šimtų kilometrų. Dabar aišku, kad pradinis impulsas buvo ne žemės drebėjimas, o didžiulės ledyno ir uolienų masės griūtis. Vis dėlto mokslininkai dar aiškinasi, kodėl ledynas tapo nestabilus ir kokį vaidmenį galėjo atlikti neįprastas tirpsmas bei ilgalaikis Himalajų klimato šiltėjimas.
