Hematologija – medicinos sritis, nagrinėjanti kraują, kaulų čiulpus, limfmazgius, blužnį ir su jais susijusias ligas. Hematologai diagnozuoja kraujo bei kraujo komponentų sutrikimus, ieško jų priežasčių ir parenka gydymą.
Į šį specialistą dažniausiai kreipiamasi, kai bendras kraujo tyrimas parodo sumažėjusį leukocitų ar trombocitų skaičių, mažakraujystę, taip pat padidėjus limfmazgiams ar blužniai, nustačius krešėjimo sutrikimų. Hematologas ne tik aiškinasi ligos priežastis, bet ir pateikia individualias rekomendacijas, padedančias išvengti ligos paūmėjimo bei komplikacijų.
Ne visi kraujo ligų požymiai būna akivaizdūs
Kraujo ligos neretai nesukelia specifinių simptomų. Dažniausia priežastis kreiptis į hematologą yra anemija, tačiau konsultacijos gali prireikti ir tuomet, kai svyruoja leukocitų ar trombocitų kiekis, sutrinka kraujo krešėjimas, kakle, pažastyse ar kirkšnyse atsiranda mazgelių arba guzelių.
Specialisto vertinimo taip pat gali reikėti dėl savaime atsirandančių hematomų, padidėjusių limfmazgių ar blužnies. Į hematologą šeimos gydytojas gali nukreipti ir dėl nepaaiškinamo nuovargio, bendro silpnumo, savaiminio svorio mažėjimo, plaukų slinkimo, kaulų skausmų, gausaus naktinio prakaitavimo ar be infekcijos kylančios temperatūros.
Gydytoja E. Simaškienė pabrėžia, kad net reguliariai atliekamas bendras kraujo tyrimas ne visuomet leidžia įtarti kraujo ligą. Kai kurių būklių atveju tyrimo rezultatai gali nerodyti pakitimų, todėl svarbu vertinti ir žmogaus jaučiamus simptomus.
Diagnozei nustatyti prireikia skirtingų tyrimų
Įtaręs kraujo ligą, hematologas pirmiausia atlieka reikalingus tyrimus, o tik tada parenka gydymą. Diagnozuojant gali būti atliekami išsamūs kraujo tyrimai, echoskopija, rentgeno nuotraukos ir kiti radiologiniai tyrimai. Kai kuriais atvejais prireikia kaulų čiulpų punkcijos ar biopsijos, taip pat limfmazgio biopsijos.
Mažakraujystės priežasčiai nustatyti gali būti tiriamas feritino ir vitamino B12 kiekis, atliekami kiti specifiniai kraujo tyrimai, gastroskopija, kolonoskopija ar pilvo organų echoskopija.
Jei anemijos kilmės nustatyti nepavyksta, kaulų čiulpų punkcija arba biopsija gali padėti diagnozuoti mielodisplazinį sindromą, mielofibrozę ar kitus kaulų čiulpų veiklos sutrikimus.
Hematologės teigimu, dažniausiai gydomos geležies stokos, megaloblastinė ir kitų rūšių mažakraujystė, hemofilija, kiti krešumo sutrikimai, taip pat kraujo kūnelių kiekio ir funkcijos pokyčiai. Kartais nustatomos piktybinės ligos – leukemija, limfoma ir kiti susirgimai. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo gydymas paprastai būna lengvesnis, o pasveikimo prognozės – geresnės.
Nepiktybinėms kraujo ligoms gydyti gali būti skiriami mikroelementai, vitaminai, gliukokortikosteroidai ar konkretų susirgimą veikiantys vaistai. Piktybinių ligų gydymas gali apimti chemoterapiją, radioterapiją ir kamieninių kaulų čiulpų ląstelių transplantaciją. Delsti nereikėtų, nes negydoma liga progresuoja, o jos gydymas tampa sudėtingesnis.
Anemija gali slėpti kitą sveikatos problemą
E. Simaškienei dažnai tenka konsultuoti pacientus dėl mažakraujystės, dar vadinamos anemija. Jai būdingas nuolatinis silpnumas, vangumas, galvos svaigimas, blyškumas, o fizinio krūvio metu gali varginti dusulys.
Anemija išsivysto sumažėjus eritrocitų, arba raudonųjų kraujo kūnelių, kiekiui. Tuomet organizmui ima trūkti hemoglobino, todėl audiniai prasčiau aprūpinami deguonimi. Šiuos pokyčius gali lemti nepakankama eritrocitų gamyba arba padidėjęs jų praradimas.
Eritrocitų gamyba gali sutrikti dėl geležies, vitamino B12 ar folio rūgšties stokos. Įtakos gali turėti mityba, tam tikri vaistai, kaulų čiulpų pažeidimas ar užsitęsęs kraujavimas. Eritrocitų netenkama ir sergant kai kuriomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, inkstų ar onkologinėmis. Todėl pirmą kartą nustačius mažakraujystę rekomenduojama išsamiai išsitirti pas hematologą.
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad šeimos gydytojai kartais, remdamiesi vien bendro kraujo tyrimo rezultatais, skiria geležies preparatų. Neretai pacientai juos savo nuožiūra įsigyja ir vartoja ilgą laiką. Tačiau pagerėjimas gali būti tik laikinas, o būklė – net pablogėti. Tuo metu gali likti nenustatytos ginekologinės, skrandžio, žarnyno, inkstų ar onkologinės ligos, įskaitant opaligę ir uždegimus. Laiku jų neaptikus, mažėja galimybė veiksmingai gydyti ir išvengti komplikacijų.
Limfoma gali pasireikšti skirtingose kūno vietose
Limfoma yra viena dažniausių piktybinių ligų, su kuriomis susiduria hematologai. Ji sudaro maždaug trečdalį visų per metus diagnozuojamų piktybinių kraujo ligų. Lietuvoje kasmet nustatoma apie 350–500 naujų limfomos atvejų.
Ši liga pažeidžia limfinę sistemą, susijusią su imunitetu. Limfocitų yra limfmazgiuose, blužnyje, kraujyje, kaulų čiulpuose, tonzilėse, žarnyne, plaučių audinyje ir kituose organuose, todėl limfoma gali išsivystyti skirtingose kūno vietose. Dažniausias požymis – padidėję limfmazgiai, tačiau liga kartais nustatoma ir dėl skrandžio simptomų, atliekant endoskopiją.
Kai kuriais atvejais žmogus be aiškios priežasties nuolat kosėja, o tyrimai parodo, kad padidėję tarpuplaučio limfmazgiai spaudžia bronchus. Galvos smegenyse atsiradusi limfoma gali sukelti galvos skausmus, traukulius ar paralyžių. Taip pat gali pakilti temperatūra, kamuoti prakaitavimas ir kristi svoris. Vis dėlto kai kurie pacientai simptomų nejaučia, o kraujo ar limfmazgių pokyčiai aptinkami atliekant profilaktinius tyrimus, rentgenogramas ar echoskopiją.
Ligą pastebėti anksti dažnai padeda jos vietos ir augimo greičio įvertinimas. Lėtai didėjantis limfmazgis gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių ir būti aptiktas tik profilaktinio tyrimo metu. Agresyvesnės limfomos progresuoja greitai, o matomoje vietoje atsiradęs ir didėjantis limfmazgis gali paskatinti pacientą nedelsiant kreiptis į gydytoją. Nors limfoma yra klastinga liga, ji nėra nuosprendis – nepriklausomai nuo amžiaus, neretai pavyksta pasiekti visišką remisiją ir užtikrinti visavertį tolesnį gyvenimą.
Profilaktika padeda laiku pastebėti pokyčius
E. Simaškienės teigimu, sveikata reikėtų rūpintis dar prieš atsirandant ryškiems simptomams. Bent kartą per metus rekomenduojama profilaktiškai apsilankyti pas šeimos gydytoją. Jis gali atlikti apžiūrą, paskirti kraujo tyrimus ir echoskopiją.
Dalis piktybinių ar retų hematologinių ligų gali būti susijusios su genetinėmis priežastimis, tačiau daugumos kraujo ligų kilmė nėra žinoma. Kai kurioms būklėms įtakos gali turėti vitaminų ar kitų elementų stoka maiste. Todėl svarbios bendros sveikos gyvensenos priemonės:
- subalansuota mityba;
- normalaus kūno svorio palaikymas;
- pakankamas fizinis aktyvumas – bent 150 minučių per savaitę;
- žalingų įpročių atsisakymas;
- geras ir pakankamas miegas;
- profilaktiniai kraujo ir vidaus organų tyrimai.
Sergant mažakraujyste svarbi tinkama mityba, nes iš maisto gaunamą geležį ir vitaminą B organizmas įsisavina geriau. Esant kraujo krešėjimo sutrikimams dažnai tenka koreguoti kasdienius įpročius ir gyvenimo būdą.
„Gerėjant diagnostikai ir medicinai sparčiai žengiant į priekį, kai kurias piktybines kraujo ligas šiandien galima visiškai išgydyti. Taigi, piktybinė kraujo liga ne visuomet yra nuosprendis, svarbiausia – nepamiršti pasirūpinti savo sveikata laiku“, – pokalbį baigia gydytoja hematologė Eglė Simaškienė.