Giedrės nėštumas iki pat 38 savaitės atrodė sklandus – tyrimai rodė, kad vaisius vystosi įprastai. Tačiau vieną naktį sumažėję kūdikio judesiai tapo ženklu nedelsiant vykti į ligoninę. Ultragarsinis tyrimas atskleidė skaudžią žinią: kūdikio širdis nebeplakė. Kaunietė pasakoja apie perinatalinę netektį, gimdymą, kurį teko išgyventi nepaisant tragedijos, ir ilgą kelią bandant susitaikyti su praradimu.
Netikėta žinia nėštumo pabaigoje
Iki lemtingos nakties visi reguliariai atlikti tyrimai buvo geri. Giedrė ir jos šeima turėjo pagrindo manyti, kad nėštumas klostosi be komplikacijų. Vis dėlto pastebėjusi, kad vaisius juda rečiau, moteris iškart kreipėsi į medikus.
Ligoninėje atliktas ultragarsas parodė, jog kūdikio širdies veikla sustojusi. Šis pranešimas Giedrei tapo netikėtu ir itin skaudžiu smūgiu. Faktas, kad mano kūdikis mirė, netilpo galvoje
, – prisimena moteris, apibūdindama tuo metu patirtą sumišimą ir skausmą.
Galima priežastis liko nevisiškai aiški
Medikų išvadose buvo nurodyta viena iš galimų netekties priežasčių – placentos nepakankamumas. Tokiu atveju placenta gali nepakankamai aprūpinti vaisių deguonimi ir gyvybiškai svarbiomis maistinėmis medžiagomis. Tačiau tikslus įvykių mechanizmas liko neaiškus.
Neatsakyti klausimai dar labiau sustiprino Giedrės nerimą ir bejėgiškumą. Tokiose situacijose šeimai svarbu gauti aiškią, išsamią informaciją, atsakymus į rūpimus klausimus ir nurodymus, kokios medicininės bei psichologinės pagalbos galima tikėtis. Kai bendravimo ir palaikymo pritrūksta, netektį išgyvenanti moteris gali likti viena su skausmu ir nežinomybe.
Gimdymas po kūdikio mirties
Nors kūdikis buvo miręs, Giedrei teko jį fiziškai pagimdyti. Gimdymas tokiomis aplinkybėmis yra ne tik fiziškai sunkus, bet ir itin traumuojantis emociškai – moteris turi išgyventi procesą, kurio baigtis nebus gyvo vaiko sutikimas.
Giedrė pasakoja, kad ligoninės personalas stengėsi ja rūpintis ir suteikti palaikymą.
Vis dėlto jos prašymas atlikti cezario pjūvį nebuvo patenkintas, todėl gimdymas vyko natūraliai. Tokiose situacijose ypač svarbūs jautrus bendravimas, empatija ir pagalba, padedanti pasirūpinti moters psichologine būkle.
Ilgas kelias po išėjimo iš ligoninės
Giedrė sako, kad vienas skaudžiausių išgyvenimų buvo išėjimas iš ligoninės „tuščiomis rankomis“. Po netekties prasidėjęs laikotarpis jai buvo miglotas ir kupinas sunkių jausmų. Gedulą lydėjo savęs kaltinimas, baimė, noras slėpti emocijas ir sunkumas bendrauti su aplinkiniais.
Moteriai prireikė maždaug pusės metų, kad ji išdrįstų saugiai išeiti iš namų. Dvejus metus ji negalėjo prisiliesti prie kito kūdikio. Ši patirtis rodo, kad gedėjimui reikia laiko, kantrybės ir nuolatinio artimųjų bei specialistų palaikymo.
Kokios pagalbos reikia netektį patyrusiai šeimai?
Giedrės teigimu, šeimos po tokios netekties turėtų sulaukti aktyvios pagalbos nuo pat pirmosios dienos. Jai svarbu ne tik medicininė priežiūra, bet ir aiški informacija, emocinis palaikymas, galimybė lankyti artimuosius bei pagalba sprendžiant praktinius klausimus.
Moteris mini specialistų vykdomas iniciatyvas, tarp jų – Kristinos Navickienės sukurtą informacinį puslapį, kuriame skelbiamos moterų istorijos ir informacija apie pagalbos būdus. Tokie ištekliai gali padėti suprasti, kad panašią patirtį išgyvena ir kitos šeimos, o pagalbos paieška yra natūrali gedėjimo proceso dalis.
Giedrė taip pat rekomenduoja kurti asmeninius atsisveikinimo ritualus ir ieškoti individualios prasmės patirtame praradime. Tai nėra vienodas ar greitas procesas, tačiau jis gali padėti pamažu grįžti į kasdienybę. Sveikatos priežiūros įstaigos turėtų sekti šeimos emocinę būklę, pasiūlyti psichologinę pagalbą, padėti sutvarkyti formalumus ir pasiruošti atsisveikinimo apeigoms.
Netekties poveikis visai šeimai
Perinatalinė mirtis paveikia ne tik moterį, bet ir jos partnerį bei kitus šeimos narius. Ši tema dažnai lieka mažai aptariama, nors jautrus ir empatiškas aplinkinių požiūris gali palengvinti gedėjimą.
Nuosekli specialistų pagalba ir bendruomenės palaikymas šeimoms leidžia išgyventi netektį ne vienoms. Laikui bėgant tai gali padėti iš naujo atrasti gyvenimo prasmę ir po truputį susigrąžinti viltį.