Klinikinę mirtį išgyvenę žmonės neretai apibūdina panašius išgyvenimus: šviesą tunelio gale, pojūtį, kad sklendžia virš savo kūno, ar gebėjimą susitelkti į artimųjų balsus. Ilgą laiką manyta, kad sustojus širdžiai sąmonė beveik iš karto išnyksta, nes smegenys nebeg gauna deguonies ir greitai praranda funkcijas. Vis dėlto nauji tyrimai leidžia manyti, kad tam tikras smegenų aktyvumas dar kurį laiką išlieka, todėl žmogus gali suvokti aplinką ar girdėti šalia esančius žmones.
Aktyvumas gali tęstis ir po širdies sustojimo
Tirdami klinikinę mirtį patyrusius žmones ir registruodami jų smegenų elektrinę veiklą, mokslininkai nustatė, kad aktyvumas gali išlikti dar 2–20 sekundžių po širdies sustojimo. Nors tuo metu kraujotaka ir deguonies tiekimas į smegenis nutrūksta, kai kurios neuronų grandinės dar kurį laiką veikia. Per šį laiką gali susiformuoti atskiri suvokimo elementai.
Stebėjimai taip pat rodo, kad skirtingos funkcijos išnyksta nevienodai. Pavyzdžiui, rijimo refleksas ir vyzdžių reakcijos gali dingti greičiau, o kai kurie kiti procesai išlieka trumpą laiką.
Kaip gali pasireikšti sąmoningumas
Jeigu smegenų vaizdinimo tyrimai ar EEG fiksuoja veiklą po širdies sustojimo, žmogus gali patirti ribotą sąmoningumą. Tai gali reikšti aplinkinių balsų girdėjimą, skausmo jutimą ar mintyse suvokiamą savo būseną. Tokie duomenys padeda paaiškinti išgyvenusiųjų pasakojimus apie ankstyvus prisiminimus ir aplinkos suvokimą kritinės būklės metu.
Tačiau elektrofiziologinis aktyvumas savaime nereiškia, kad išlieka visos pažinimo funkcijos. Be skubios medicininės intervencijos ilgalaikis mąstymas ir atmintis dažniausiai nebūna užtikrinti.
Ką tai reiškia reanimacijai ir artimiesiems
Šios išvados gali būti svarbios tiek reanimacijos praktikai, tiek paliatyviajai slaugai. Žinojimas, kad sąmoningumo požymių trumpam gali išlikti, skatina medikus ir artimuosius paskutinėmis akimirkomis bendrauti dėmesingiau ir atsargiau vertinti sprendimus dėl medicininių intervencijų.
Kartu kyla klausimų, kaip mirštantis žmogus gali suvokti skausmą ir kančią, taip pat kaip šios žinios turėtų būti vertinamos organų donorystės bei mirties konstatavimo procedūrose.
Ko dar nežino mokslas
Šių tyrimų rezultatus būtina vertinti atsargiai. Stebėjimai dažnai grindžiami nedideliu atvejų skaičiumi, o išvados priklauso nuo naudojamų technologijų jautrumo ir duomenų interpretavimo.
Tolesniuose tyrimuose mokslininkai turės aiškintis, kurie smegenų regionai išlieka aktyvūs, kiek suvokimo elementų tuo metu iš tikrųjų susiformuoja ir kaip patirtis priklauso nuo klinikinės mirties priežasties bei reanimacijos kokybės. Šios žinios galėtų padėti geriau suprasti mirimo procesą ir kurti jautresnę pagalbą pacientams bei jų artimiesiems.