Kas nutinka žmogui mirus – ar baigiasi tik fizinio kūno egzistencija, ar tam tikra žmogaus dalis tęsia kelionę? Pomirtinio gyvenimo ir sielos tęstinumo klausimai įvairiose kultūrose svarstomi nuo seno. Parapsichologės pateikiamas modelis žmogų apibūdina kaip ne vien fizinį kūną, bet ir kelis nematerialius sluoksnius. Šiame požiūryje aiškinama, kodėl laidotuvėms ir atminimo apeigoms priskiriama reikšmė tiek gyviesiems, tiek mirusiojo sielai.
Žmogus kaip kelių kūnų visuma
Pasak parapsichologės, be fizinio kūno žmogus turi dar kelis nematerialius kūnus. Fizinį kūną supa eterinis, siejamas su organizmo sveikata, astralinis, kuriame kyla jausmai ir emocijos, bei mentalinis, atsakingas už protą. Toliau, jos teigimu, yra dvasiniai ir dar aukštesni kūnai, laikomi artimiausiais Kūrėjui.
Mirus žmogui, fizinį kūną palieka visi aukštesnieji sluoksniai. Eterinis kūnas laikomas grubiausiu iš nematerialiųjų, todėl jis suyra pirmiausia – maždaug per tris paras po mirties. Su tuo parapsichologė sieja tradiciją žmogų laidoti tik praėjus trims paroms.
Kaip aiškinama laidotuvių ir gedėjimo prasmė
Šiame modelyje teigiama, kad artimųjų išgyvenimai ir atsisveikinimo ritualai gali daryti įtaką sielos atsiskyrimui nuo žemiškojo pasaulio. Stiprus verksmas ir prisirišimas prie mirusiojo esą gali skatinti sielą pasilikti šalia artimųjų, todėl jos perėjimas tampa lėtesnis.
Dėl šios priežasties mišios, tylos minutės ir kitos apeigos aiškinamos kaip būdas sutelkti dėmesį į atsisveikinimą. Jos ne tik padeda gedintiesiems išreikšti netektį, bet ir, pasak šio požiūrio, leidžia sielai pradėti tolesnę kelionę.
Trys paros, devinta ir keturiasdešimta diena
Po maždaug trijų parų, kaip teigia parapsichologė, eterinis kūnas suyra, o labiau išryškėja astralinis sluoksnis. Jame išlieka jausmai ir prisirišimai, taip pat galimybė lankyti brangias vietas.
Devintą parą siela, pagal šį aiškinimą, ima mažiau domėtis fiziniu pasauliu. Keturiasdešimtą parą ji pakyla į aukštesnius sluoksnius. Su šiomis idėjomis siejamos folklorinės ir religinės tradicijos, kai devintoji bei keturiasdešimtoji dienos skiriamos mirusiojo atminimui ir atsisveikinimui.
Reinkarnacija ir karmos samprata
Parapsichologiniame modelyje po patirtų išgyvenimų siela mentaliniame lygmenyje tarsi „išsivalo“. Teigiama, kad joje lieka tai, kas gali būti naudinga tolesniam tobulėjimui. Reinkarnacija čia siejama su sukaupta patirtimi ir moraline branda.
Pagal šią sistemą aukštesnės vibracijos turėtų vesti į aukštesnius perėjimus, o žemesni lygmenys gali kartotis tol, kol tam tikra būsena bus ištaisyta. Tokia samprata paaiškina, kodėl įvairios religinės ir kultūrinės praktikos skatina atleidimą, užuojautą bei asmeninį tobulėjimą.
Ritualų reikšmė netekties akivaizdoje
Šiame požiūryje mirtis nėra suvokiama vien kaip fizinio kūno pabaiga. Laidotuvių ir atminimo ritualams priskiriama praktinė paskirtis – jie padeda artimiesiems išgyventi netektį ir suteikia atsisveikinimui aiškią formą.
Net ir nepriimant pomirtinio gyvenimo sampratos, šių praktikų socialinė bei psichologinė reikšmė išlieka suprantama: jos padeda žmonėms susidoroti su skausmu, išreikšti jausmus ir suteikti prasmę atsisveikinimui.
