Nuteistųjų gyvenimo pokyčiai įmanomi, tačiau dažniausiai jie nevyksta savaime. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos vyr. specialistas, medicinos psichologas Karolis Poderis sako, kad tik mažuma įkalintųjų iš tiesų atsisako priklausomybių, nutraukia ryšius su žalinga aplinka ir susikuria kitokias gyvenimo sąlygas.
Pirmosios savaitės reikalauja daugiausia pastangų
Įkalinimo pradžia žmogui tampa sudėtingu prisitaikymo laikotarpiu. Tenka perprasti griežtą dienotvarkę, naujas taisykles ir socialinius santykius. Pirmą kartą kalintys asmenys paprastai jaučia daugiau nerimo, baimės suklysti ir budrumo, o su panašia patirtimi susidūrę nuteistieji rutiną susikuria greičiau.
Pasak K. Poderio, prisitaikymui reikšmės turi ne tik bausmės trukmė, bet ir žmogaus sveikatos būklė bei ryšiai su jį palaikančiais artimaisiais ar kitais žmonėmis už įkalinimo įstaigos ribų.
Nerimas dažnai slepiasi už pasikartojančio elgesio
Daliai įkalintųjų būdinga nuolatinė įtampa, nors jie ne visada geba ją aiškiai įvardyti. Nerimas gali pasireikšti nuolatiniu patvirtinimo ieškojimu, įkyria kontrole ar tais pačiais klausimais, kartojamais daugybę kartų.
„Kartais tą patį klausimą jie pakartoja dešimtis kartų, nes tai vienas būdų bent akimirkai susigrąžinti kontrolę, kurios taip norisi nerimaujant“, – tikina pašnekovas. Tokios reakcijos rodo, kad specialistams svarbu atsižvelgti į specifinius įkalintųjų psichikos sveikatos požymius ir pagalbą pritaikyti individualiai.
Daugiausia pagalbos reikia pažeidžiamiausiems
Ypatingo dėmesio reikia nuteistiesiems, turintiems priklausomybių, jauniems žmonėms, taip pat asmenims, susiduriantiems su psichikos sutrikimais ar ribotu intelektu. Kalėjimuose vykdomos priklausomybių reabilitacijos programos, tačiau jų vietų nepakanka. Be to, šiems žmonėms reikalinga ne vienkartinė, o kompleksinė ir ilgalaikė terapija.
Impulsyvumas, sunkumai valdant emocijas ir pažeidžiamumas manipuliacijoms gali didinti konfliktų bei pakartotinio nusikalstamumo riziką. Todėl psichologinė pagalba turi būti derinama su kitomis resocializacijos priemonėmis.
Kelias į pokyčius nesibaigia išėjus į laisvę
K. Poderis pokyčių procesą skirsto į tris etapus: suvokimą, naujų pasirinkimų priėmimą ir pasikeitusio elgesio išlaikymą. Iš pradžių žmogus dažnai ginasi ir atsakomybę perkelia aplinkybėms – „ne aš kaltas“, „taip susiklostė aplinkybės“. Vėliau gali atsirasti savirefleksija, atsakomybės prisiėmimas ir noras keisti elgesį.
Vis dėlto ypač svarbus tampa laikotarpis po išėjimo į laisvę. Tuomet sumažėja struktūros, o pagundų gali būti daugiau, todėl anksčiau pasiektus pokyčius išlaikyti sudėtinga.
Pagalbą riboja specialistų trūkumas
Psichologas pabrėžia, kad sunkumus lemia ne tik klinikinių metodų stoka. Kalėjimų sistemoje trūksta psichologų, medicinos darbuotojų, resocializacijos specialistų ir pakankamo pareigūnų skaičiaus. Dėl to pagalba gali vėluoti, specialistams tenka didesnis krūvis, o įtampa auga.
Situacijai gerinti reikėtų daugiau darbuotojų, nuoseklių priežiūros modelių, ankstyvos rizikų atrankos ir pagalbos, kuri būtų tęsiama žmogui išėjus į laisvę. Ne mažiau svarbu rūpintis ir pačių sistemos darbuotojų gerove.
Tarptautiniai duomenys rodo, kad kalinčių žmonių psichikos sveikatos ir priklausomybių problemos yra plačiai paplitusios: kas dešimtas kalinys kenčia nuo depresijos, beveik kas dešimtas – nuo potrauminio streso, daugiau nei trečdalis susiduria su narkotikų problemomis, o beveik kas antras – su alkoholio priklausomybe. Todėl vien gydymo nepakanka – reikalingos ir prevencinės programos, ir glaudesnis įstaigų bei bendruomenės organizacijų bendradarbiavimas.
„Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą: atsisakė priklausomybių, nutraukė ryšius su žalinga aplinka, susikūrė kitokias gyvenimo sąlygas. Tie atvejai įkvepia, tačiau, kalbant realistiškai, sudaro mažumą“, – atvirai sako Karolis Poderis. Jo teigimu, tokios sėkmės istorijos turi būti palaikomos sistemiškai, kad pokytis taptų ne išimtimi, o taisykle.