Artimųjų Rytų įtampa ir galimos jos pasekmės Europai tapo buvusio užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio bei analitiko Vytauto Bruverio pokalbio tema. Jie aptarė du nesenus incidentus, kurie, jų vertinimu, galėjo tapti platesnio konflikto pradžia. Diskusijoje pabrėžta, kad lokalūs veiksmai, į kuriuos įsitraukia skirtingų interesų valstybės, gali greitai peraugti į tarptautinę eskalaciją.
JAV atsidūrė sudėtingoje strateginėje padėtyje
V. Bruveris dabartinę situaciją apibūdino kaip aklavietę, kurioje Jungtinėms Valstijoms sunku rasti sprendimą, nepareikalausiantį didelių pasekmių.
„Mano požiūriu, kol kas JAV yra beviltiškoje strateginėje situacijoje: Iranas paėmęs Hormuzą, o per jį – ir Trumpą už gerklės. Akivaizdu, kad lengvai nepaleis. Horizonte nesimato jokios aiškios, akivaizdžios strateginės išeities, kuri būtų gera Amerikai. Net plataus masto karas, antžeminė operacija, greičiausiai baigtųsi akivaizdžia katastrofa, todėl JAV tikrai to nesiims“, – teigė analitikas.
Pasak jo, turima karinė galia savaime negarantuoja priimtino rezultato. Priešingai, bet koks plataus masto veiksmas galėtų sukelti itin rimtų padarinių.
Incidentas Egipte galėjo atverti kelią platesniam konfliktui
G. Landsbergis išskyrė du įvykius, jo vertinimu, galėjusius tapti lūžio taškais. Vienas jų, apie kurį esą buvo kalbėta mažiau, susijęs su naftos perdirbimo gamykla Egipte.
„Už tų durų ganėtinai baisu. Buvo du įvykiai, po kurių, tiesą sakant, tos durys galėjo labai plačiai atsiverti. Vienas iš jų praėjo gal kiek tyliau, nebuvo ypač matomas. Panašu, kad buvo apšaudyta naftos perdirbimo gamykla Egipte ir, panašu, tai buvo padaryta Irano dronais. Kai apie tai perskaičiau, pagalvojau: šitaip prasideda Trečias pasaulinis karas – jau formaliąja to žodžio prasme“, – sakė politikas.
Jis svarstė, kad tokia situacija galėjo įtraukti iki tol neutraliai besilaikiusią 100 milijonų gyventojų valstybę ir paskatinti ją atsakyti stipriau, nei buvo tikėtasi.
„Gyvename galbūt kažkokioje karo preambulėje, esame prie jo priartėję, ir štai užkliudoma 100 milijonų valstybė, kuri laikėsi neutraliai, ir ta valstybė staiga nusprendžia duoti atsaką, be to, didesnį, negu buvo suskaičiuota. Panašu, kad kol kas iš ten reakcijos nebuvo, ji buvo suvaldyta – Egiptas netgi paneigė, pasakė, kad toje naftos gamykloje įvyko kažkokių techninių sutrikimų, kad viską suremontuos ir viskas bus gerai. Taigi, pasirinko neatverti tų durų, bent kol kas apsimesti, kad už jų nieko nėra“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Ukraina taip pat galėjo tapti eskalacijos dalimi
Antrasis aptartas atvejis buvo susijęs su Ukraina ir laivu su Irano vėliava. G. Landsbergis rėmėsi vieno „The New York Times“ straipsnio informacija ir teigė, kad Iranas buvo pasirengęs galimam balistiniam atsakui.
„Remiantis vienu „The New York Times“ straipsniu, Iranas buvo pasiruošęs duoti balistinį atsaką, paleisti į Ukrainą vieną raketą. Ir, kaip suprantu, kaip straipsnyje buvo paaiškinta, Iraną konsultuojantys trečiųjų valstybių ekspertai pasakė, kad nereikia net ir netyčinių aukų Ukrainoje, nes Ukrainos reakcija gali būti neprognozuojama ir palanki Amerikai, todėl nereikia suteikti Ukrainai galimybes padėti Irano priešininkei. Juokingai nuskambėjo, turint galvoje, kad vienoje pusėje yra pasaulio supergalybė, o kitoje – valstybė, kuri kovoja dėl išlikimo“, – akcentavo G. Landsbergis.
Šis pavyzdys, pasak pokalbio dalyvių, rodo, kad net vienas ribotas karinis veiksmas gali sukelti sunkiai prognozuojamą reakciją ir įtraukti daugiau šalių.
Hormuzo sąsiaurio kontrolė ir Europos vaidmuo
Diskusijoje taip pat nagrinėtos galimos pasekmės, jei būtų prarasta Hormuzo sąsiaurio kontrolė. G. Landsbergis perspėjo, kad tai galėtų sukurti precedentą, kuriuo ateityje pasinaudotų kitos valstybės, tarp jų – Kinija. Toks pokytis keistų jūrinio transporto galių pusiausvyrą ir galėtų paskatinti kitus režimus siekti panašių sprendimų.
V. Bruveris Vakarų atsaką vertino kritiškai. Jo teigimu, nors girdima daug griežtų pareiškimų, realių veiksmų stinga. Europa, kaip nuskambėjo pokalbyje, dažnai deklaruoja paramą, tačiau jai trūksta tiek reikiamų priemonių, tiek politinės vienybės.
Abiejų pašnekovų išsakytos mintys sukosi apie vieną pagrindinę riziką: atskiri incidentai gali peraugti į platesnę krizę, jei nebus laiku suvaldyti. Todėl, jų vertinimu, būtinas nuoseklus diplomatinis, ekonominis ir prireikus karinis planavimas, padedantis išvengti netyčinės eskalacijos.
