Kiaušidžių vėžys dažnai ilgą laiką nesukelia aiškių simptomų, todėl neretai vadinamas tyliuoju žudiku. Tai septinta pagal dažnumą moterų onkologinė liga – Lietuvoje kasmet ji diagnozuojama maždaug 400 moterų. Nors dažniausiai liga nustatoma vyresnėms nei 50 metų pacientėms, apie 20 proc. atvejų yra paveldimi ir gali pasireikšti jaunesniame amžiuje.
Rizika taip pat padidėja moterims, kurios yra sirgusios krūties vėžiu. Nerimą kelia ir tai, kad net 70 proc. pacienčių kiaušidžių vėžys nustatomas III arba IV stadijos. Vėlyva diagnozė lemia prastesnes prognozes: po penkerių metų išgyvena tik maždaug pusė ar trečdalis moterų. Ši liga yra dažniausia mirties nuo ginekologinių onkologinių ligų priežastis ir neretai atsinaujina – penkerius metus be atkryčio išgyvena vos 13–22 proc. pacienčių.
Kam kiaušidžių vėžio rizika didesnė?
Gydymo sėkmė tiesiogiai susijusi su ligos stadija, todėl svarbu žinoti pagrindinius rizikos veiksnius ir reguliariai tikrintis. Didesnę tikimybę susirgti gali lemti:
- Genetinis polinkis. BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos riziką gali padidinti iki 50–60 proc. Šių mutacijų turinčioms moterims nuo 30 metų rekomenduojamos reguliarios ginekologinės ir krūtų patikros, taip pat svarstomos prevencinės chirurginės operacijos.
- Šeimos ligų istorija. Rizika didesnė, jei mama ar sesuo sirgo kiaušidžių, krūties arba gimdos vėžiu.
- Amžius. Rizika pastebimai išauga sulaukus 50 metų, o maždaug pusė atvejų nustatoma vyresnėms nei 60 metų moterims.
- Reprodukciniai veiksniai ir menopauzė. Didesnė rizika siejama su negimdžiusiomis, kontraceptikų nevartojusiomis moterimis, anksti prasidėjusiomis mėnesinėmis ir vėliau prasidėjusia menopauze.
- Ginekologinės ligos. Riziką gali didinti endometriozė ir kiaušidžių cistos.
- Pakeičiamoji hormonų terapija. Rizika siejama su gydymu, trunkančiu 10 metų ir ilgiau.
Gyvensena ir profilaktiniai tyrimai
Kiaušidžių vėžio riziką gali didinti ir rūkymas, mažas fizinis aktyvumas bei netinkama mityba.
Riebus ir kaloringas maistas, ilgas sėdėjimas bei judėjimo stoka didina onkologinių ligų tikimybę. Mokslininkai nutukimą sieja su 13 proc. didesne kiaušidžių vėžio rizika, o šia liga sergančioms moterims jis mirties riziką padidina 50 proc.
Pirmuosius pakitimus galima aptikti atliekant ultragarsinį tyrimą. Tyrimų duomenimis, kartą per metus atliekama profilaktinė ginekologinė apžiūra gali 20 proc. sumažinti mirtingumą nuo kiaušidžių vėžio. Net nejaučiant negalavimų, pas ginekologą rekomenduojama apsilankyti kartą per metus, o esant didesnei rizikai – kas pusmetį.
Simptomai, kurių nereikėtų ignoruoti
Kiaušidžių vėžys neturi vien tik jam būdingų simptomų, tačiau tam tikri organizmo pokyčiai turėtų paskatinti nedelsiant kreiptis į ginekologą:
- virškinimo sutrikimai ir pilvo pūtimas;
- padidėjusi pilvo apimtis, pilnumo pojūtis skrandyje;
- vidurių užkietėjimas ir didesnis oro kaupimasis;
- pilvo, jo apačios ar strėnų skausmas;
- skausmingi lytiniai santykiai;
- kraujavimas iš lytinių organų;
- nereguliarios mėnesinės;
- apetito praradimas ir svorio kritimas;
- greitas nuovargis bei jėgų stoka.
Gydymas ir stebėjimas po jo
Pagrindiniai kiaušidžių vėžio gydymo metodai yra operacija ir chemoterapija. Atsižvelgiant į situaciją, gali būti taikoma taikinių, hormonų arba spindulių terapija. Vis dėlto liga atsinaujina maždaug 70–80 proc. atvejų, todėl po gydymo būtina nuosekli stebėsena.
Pirmuosius dvejus metus rekomenduojama tikrintis kas 2–4 mėnesius, kitus trejus metus – du kartus per metus, o praėjus penkeriems metams – kartą per metus. Kontrolės metu atliekama ginekologinė apžiūra, ultragarsas, plaučių rentgenograma, tiriami vėžio žymenys Ca 125 ir HE4. Prireikus skiriama kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso ar kiti tyrimai.
Lietuvoje kiaušidžių vėžiu sergančių moterų išgyvenamumo rodikliai yra vieni blogiausių Europos Sąjungoje, o liga pasižymi dideliu atkryčių skaičiumi. Todėl po gydymo svarbu ne tik laikytis gydytojų nustatyto stebėjimo plano, bet ir rūpintis gyvenimo būdu. Šaltiniuose taip pat nurodoma, kad onkologinėmis ligomis sirgusiems pacientams naudingas augalas yra ugniažolė, kurioje gausu citotoksiniu poveikiu pasižyminčių junginių – alkaloidų ir glikoproteinų, veikiančių ląstelinį imunitetą, svarbų siekiant išvengti ligos atkryčio.