Politologas Abasas Galjamovas įžvelgia ryškių sąsajų tarp Vladimiro Putino sprendimo pradėti plataus masto karą Ukrainoje ir Josifo Stalino veiksmų prieš Korėjos karą. Abiem atvejais agresorius rėmėsi prielaida, kad Vakarai nesiryš aktyviai įsitraukti. Tačiau toks vertinimas gali ne tik žlugti, bet ir paskatinti ilgalaikius pokyčius, sustiprinančius priešininkų pozicijas.
Korėjos karo pamoka
1950 metais Stalinas parėmė Šiaurės Korėjos puolimą, tikėdamasis, kad Vakarai į konfliktą neįsitrauks. Vis dėlto JAV ir jų sąjungininkai reagavo griežtai. Korėjos karas tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių sparčiai didinti Jungtinių Valstijų karinį biudžetą, greičiau įgyvendinti NSC-68 rekomendacijas ir NATO paversti ne vien politiniu susitarimu, bet realia karine jėga.
Taip vietinis konfliktas paskatino platesnį Vakarų pasirengimą ir militarizaciją. Ilgainiui tai sudarė sąlygas stiprėti SSRS priešininkams ne tik kariniu, bet ir ekonominiu bei technologiniu požiūriu.
Putino skaičiavimai ir jų pasekmės
2022 metų pradžioje Vladimiras Putinas Vakarus vertino kaip susilpnėjusius. Tokį požiūrį, pasak Galjamovo, galėjo sustiprinti JAV pasitraukimas iš Afganistano ir Europos priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių. Vis dėlto įsiveržimas į Ukrainą pakeitė saugumo situaciją priešinga kryptimi.
NATO sustiprino rytinį sparną, nemažai valstybių padidino gynybos finansavimą, o Suomija ir Švedija pradėjo siekti narystės Aljanse. Kartu Rusijos skelbta Ukrainos „demilitarizacija“ prisidėjo prie Ukrainos ir Europos militarizacijos: spartėjo verbavimas, augo užsienio parama, o regiono saugumo struktūra ėmė keistis ilgam.
Greitos pergalės siekis gali sustiprinti priešininką
Šios paralelės rodo, kad agresorius, tikėdamasis greitai pasiekti ribotą tikslą, gali pats suaktyvinti platesnę mobilizaciją. Korėjos karo atveju SSRS susidūrė ne tik su kariniais, bet ir su ekonominiais bei technologiniais iššūkiais. Ilgainiui jie prisidėjo prie sovietinės sistemos silpnėjimo.
Panašus procesas, kaip teigiama, vyksta ir Rusijos atveju. Karas stiprina kitą pusę, skatina kurti naujas saugumo formas ir siaurina Rusijos diplomatines bei ekonomines galimybes.
Ilgalaikė geopolitinė kaina
Abiejų konfliktų patirtis leidžia daryti vieną išvadą: priešininko nenorą kovoti pavojinga laikyti jo nesugebėjimu prisitaikyti. Siekdamas greitos naudos, agresorius gali paskatinti reformas ir sprendimus, kurie vėliau atsisuka prieš jį patį.
Nuo NSC-68 poveikio po Korėjos karo iki dabartinių NATO pokyčių matyti, kad klaidingas Vakarų ryžto vertinimas gali kainuoti gerokai daugiau nei vienos karinės kampanijos nesėkmę. Tokia klaida gali lemti ilgalaikį geopolitinį nuosmukį.
