Sėdmenys žmogaus kūne atlieka gerokai daugiau nei estetinę funkciją. Ši raumenų grupė yra glaudžiai susijusi su gebėjimu vaikščioti stačiomis, išlaikyti pusiausvyrą ir efektyviai atlikti įvairius judesius. Būtent nuolatinis judėjimas dviem kojomis tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl žmogaus sėdmenų sandara skiriasi nuo daugelio kitų žinduolių.
Raumenys, padedantys išlaikyti pusiausvyrą
Žmogaus sėdmenis sudaro trys pagrindiniai raumenų sluoksniai. Didžiausias iš jų – didysis sėdmeninis raumuo, arba gluteus maximus. Jason’as Bourke’as pabrėžia, kad jis svarbus ne tik sėdmenų formai: šis raumuo padeda ištiesti koją ir suteikia jėgos judesiams, kai reikia pakilti, stumtis į priekį ar išlaikyti kūno padėtį.
- bėgant;
- lipant laiptais;
- kylant iš sėdimos padėties;
- atliekant kitus judesius, kuriems reikalingas stiprus kojos tiesimas.
Sėdmenų raumenys ypač svarbūs ir tada, kai žmogus stovi ar eina ant vienos kojos. Kadangi vaikštant dviem kojomis kūno svoris nuolat perkeliamas nuo vienos galūnės ant kitos, pusiausvyrai palaikyti būtinas suderintas įvairių raumenų darbas. Ši sistema padeda žmogui ilgai ir efektyviai judėti stačiomis, o rankos lieka laisvos įrankiams naudoti bei socialinei sąveikai.
Raumenų kilmė siejama su uodegos pokyčiais
Francois’as Therrien’as nurodo, kad pirmieji keturkojai gyvūnai, gyvenę prieš maždaug 350 mln. metų, turėjo masyvias uodegas. Uodegos raumenys padėjo generuoti judėjimo jėgą ir išlaikyti pusiausvyrą. Vėliau uodegoms nykstant, kai kurie raumenys bei raumeninės jungtys dubens ir uodegos srityse išliko.
Ilgainiui šios struktūros keitėsi ir prisitaikė prie kitokių užduočių. Jos tapo svarbios stovint ir vaikštant, todėl evoliuciniai pokyčiai atspindėjo naują kūno laikyseną bei judėjimo būdą.
Žmogaus anatomiją pakeitė nuolatinis vaikščiojimas dviem kojomis
Žmonės yra pirmieji primatai, nuolat judantys dviem kojomis.
Anatomijos ir regeneracinės biologijos docentė Kirsten Brown teigia, kad šiam gebėjimui reikėjo ne tik kitokio elgesio, bet ir pakitusios kaulų padėties bei raumenų funkcijų.
Pasikeitusi dubens struktūra leido geriau paskirstyti liemens svorį, o sėdmenų raumenys tapo reikšmingi tiek judant, tiek stabilizuojant kūną. Gorilos ir šimpanzės taip pat gali trumpam vaikščioti dvejomis kojomis, tačiau jų anatomija nėra pritaikyta nuolatiniam bipедiniam judėjimui. Dėl šios priežasties jų sėdmenys nėra taip išvystyti kaip žmogaus.
Evoliucinė adaptacija turėjo ir kompromisų: dubens pokyčiai paveikė laikyseną bei gimdymą. Vis dėlto stiprūs sėdmenų raumenys tapo svarbia fiziologine ir funkcine savybe, leidžiančia žmogui ilgai vaikščioti, bėgti ir atlikti sudėtingus motorinius veiksmus. Todėl sėdmenys yra ne vien išvaizdos dalis – tai svarbi adaptacija, išskirianti žmogų iš kitų žinduolių.