Hospisas nėra pasidavimo ženklas ar vien laukimas, kol žmogus mirs. Slaugos namų slaugytoja ir paliatyvinės pagalbos mokytoja Ket Murray iš Britų Kolumbijos sako, kad hospiso priežiūroje siekiama suderinti viltį su realybe ir kuo geriau pasirūpinti likusio gyvenimo kokybe.
„Tai didžiausias mitas. Bet iš tiesų mes mokame suderinti viltį ir realybę“, – teigia ji. Šis požiūris padeda suprasti, kaip būti šalia sunkiai sergančio žmogaus ir suteikti jam ne tik praktinę, bet ir emocinę paramą.
Paliatyvinė pagalba ir hospisas – ne tas pats
Paliatyvinė pagalba gali būti pradėta teikti iškart nustačius diagnozę ir taikoma kartu su gydymu. Jos paskirtis – kontroliuoti simptomus bei gerinti gyvenimo kokybę. Hospiso priežiūra skiriama žmonėms, kuriems gydytojai prognozuoja ne daugiau kaip šešis mėnesius gyvenimo, o pagrindinis dėmesys tokiu atveju tenka komfortui, skausmo malšinimui ir emocinei bei socialinei pagalbai pacientui bei jo šeimai.
Hospise dirba įvairių sričių specialistai: slaugytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasininkai ir savanoriai. Kartu jie vertina fizinius, emocinius ir dvasinius žmogaus poreikius. Todėl hospiso priežiūra nėra pasyvus gydymo atsisakymas – tai kryptingai organizuojama, konkrečiam pacientui ir jo artimiesiems pritaikyta pagalba.
Ką galima padaryti dėl hospise esančio artimojo?
Vienas svarbiausių dalykų – išklausyti. Sergančiam žmogui gali reikėti pasidalyti prisiminimais, išsakyti nerimą arba tiesiog pajusti, kad šalia yra kitas žmogus. Pasak Murray, pokalbio temos gali keistis: „Vieną dieną jie nori kalbėti apie savo ligą, kitą – apie viską, tik ne apie tai“.
Artimiesiems verta leisti pacientui pačiam pasirinkti pokalbio tempą, nebijoti tylos ir gerbti jo poreikį ramiai pabūti. Kartais daugiau nei žodžiai pasako paprastas prisilietimas – laikymas už rankos ar švelnus prisilietimas.
Jeigu žmogus to nori, galima pasiūlyti ir praktinę pagalbą:
- atvežti maisto ar pasirūpinti skalbiniais;
- padėti palaikyti ryšį su medicinos personalu;
- suorganizuoti trumpą išvyką;
- kartu pasiklausyti muzikos.
Pagalba susiduriant su nežinomybe
Ne visada didžiausią nerimą kelia pati mirtis. Kai kuriuos pacientus labiau gąsdina tai, kaip vyks mirimo procesas. Vienas iš jų yra sakęs: „Man baisu ne mirtis… o mirimo procesas“.
Hospiso komandos gali paaiškinti, kas vyksta, ir pasiūlyti konsultacijas, padedančias sumažinti emocinį skausmą. „Mirtis nėra tokia, kaip ją rodo filmuose, bet hospiso komandose dažnai yra konsultantai, kurie padeda pacientams ir jų šeimoms suprasti mirimo procesą ir pasiruošti tam, kas jų laukia“, – sako Murray.
Taip pat pravartu iš anksto sutvarkyti teisinius ir kitus praktinius klausimus. Tai gali sumažinti artimiesiems tenkančią įtampą ateityje. Šeimos nariams svarbu nepamiršti poilsio: trumpam pasikeisti budėjimo metu ar pasidalyti atsakomybėmis, kad būtų lengviau išvengti perdegimo.
Hospiso patirtys primena apie tai, kas svarbiausia
Murray sako, kad darbas hospise jai suteikė galimybę iš pacientų išmokti kitokio požiūrio į gyvenimą. „Aš mokiausi iš žmonių, kurie turėjo laiko pagalvoti apie tai, kas iš tiesų svarbu jų gyvenime. Tai niekada nebuvo prabangūs automobiliai ar dizainerių prekės ženklai“, – prisimena ji.
Slaugytoja taip pat pasakoja: „Prisimenu, kaip vieną lietingą dieną išėjau iš darbo ir jaučiau didžiulę dėkingumą už tai, kad turiu rankas ir kojas, kurios veikia“. Tokios patirtys rodo, kad būti šalia sunkiai sergančio žmogaus reiškia ne tik prisiimti atsakomybę. Tai ir galimybė suteikti jam ramybės bei orumo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis.