Jaunuolio, laidoje pas Rūtą Mikelkevičiūtę prisistačiusio Adrijumi, pasisakymas apie nenorą tarnauti kariuomenėje sukėlė didelį atgarsį. Užuot sulaukęs išsamesnės diskusijos, jis buvo viešai pavadintas „vatniku“. Socialiniuose tinkluose kilusi reakcija parodė ne tik susidomėjimą konkrečiu epizodu, bet ir gilesnę problemą – kaip greitai kitokią poziciją išsakę žmonės apklijuojami menkinančiomis etiketėmis.
Diskusiją pakeičia greiti verdiktai
Situacija atrodo paradoksali. Laisvoje ir vakarietiškų vertybių besilaikančioje Lietuvoje daug kalbama apie žmogaus teisę rinktis bei būti savimi. Tačiau viešai išsakęs asmeninį sprendimą žmogus neretai sulaukia ne argumentų, o apibūdinimų, kuriais siekiama jį diskredituoti.
Toks elgesys atskleidžia visuomenės poliarizaciją. Viešoji erdvė vis dažniau tampa ne vieta ramiai apsikeisti nuomonėmis, o savotišku tribunolu, kuriame sprendimai priimami greitai. Kritika nuo racionalaus svarstymo pereina prie asmens puolimo ir socialinio ženklinimo.
Tolerancijos deklaracijos ir jų paradoksas
Visuomenėje dažnai pabrėžiama tolerancijos svarba ir teisė būti kitokiam. Vis dėlto kitokią poziciją išgirdę žmonės savo pyktį ar nepritarimą kartais išreiškia taip, kad nelieka vietos jokiam dialogui. Asmeninis pasirinkimas ar įsitikinimas tuomet tampa politizuojamas, o pats žmogus – socialiai smerkiamas.
Laidos vedėja atkreipė dėmesį, kad Adrijus buvo vienintelis į studiją atėjęs žmogus, norėjęs paaiškinti savo poziciją. Tai leidžia kelti klausimą, ar viešai kalbėti nepatogiomis temomis nedrįsta ne tik vyresni žmonės, bet ir jaunoji karta.
Etiketė nepadeda suprasti motyvų
Žodis „vatnikas“ viešojoje erdvėje vartojamas kaip menkinantis apibūdinimas ir dažnai reiškia socialinį atstūmimą. Tačiau tokia etiketė nepateikia jokio argumento. Ji nepaaiškina, kodėl žmogus laikosi vienos ar kitos pozicijos, ko jis baiminasi, kokiomis vertybėmis vadovaujasi ar kokias alternatyvas svarsto.
Kai diskusiją pakeičia žmogaus paženklinimas, tampa sunkiau kalbėtis konstruktyviai. Mažėja galimybė suprasti skirtingus motyvus, o visuomenė praranda progą kartu svarstyti sudėtingus moralinius ir politinius klausimus.
Kelias į pagarbesnį pokalbį
Viešojoje erdvėje turėtų būti sudarytos sąlygos skirtingoms nuomonėms būti išgirstoms be pažeminimo. Teisė išklausyti kitą žmogų nereiškia pareigos su juo sutikti, tačiau ji yra būtina demokratinei diskusijai. Kritika turėtų būti grindžiama argumentais, o ne nukreipta į asmenį.
Taip pat svarbu nagrinėti ne vien patį pasirinkimą, bet ir jo priežastis: kodėl jaunuolis pasirinko tokį kelią, kokios vertybės jam svarbios ir kokios abejonės ar baimės daro įtaką jo sprendimui.
Visuomenei būtina atskirti pasirinkimo kritiką nuo žmogaus žeminimo. JOKIOS PASIRINKIMO LAISVĖS. Brangūs, cenzoriai, tai Laisvoj ar kokioj Lietuvoj gyvename? Šie klausimai skatina neapsiriboti emocingomis reakcijomis socialiniuose tinkluose ir iš naujo įvertinti, kaip Lietuva geba priimti nuomonių skirtumus.
