Europos Komisijos dokumente „Europos veiksmų kompleksas dėl demografinių pokyčių“ teigiama, kad iki 2060 metų vyresni nei 65 metų žmonės gali generuoti iki 39 proc. išmetamųjų teršalų. Toks skaičius ir pats emisijų siejimas su gyventojų amžiumi sulaukė prieštaringų vertinimų. Lietuvoje dėl šio teiginio pasisakė Žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas.
Europoje daugėja vyresnių gyventojų
Komisija dokumente atkreipia dėmesį į besikeičiančią Europos gyventojų amžiaus struktūrą. Prognozuojama, kad 2030 metais vidutinis europiečio amžius sieks apie 45 metus. Šį pokytį lemia žemas gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė.
Vokietijoje, Italijoje ir Graikijoje 65 metų bei vyresni žmonės jau sudaro reikšmingą gyventojų dalį. Lietuvoje Valstybės duomenų agentūra taip pat fiksuoja pagyvenusių žmonių dalies didėjimą, ypač kai kuriuose šalies regionuose.
LŽŪBA prezidentas sukritikavo emisijų siejimą su amžiumi
E. Pranauskas suabejojo, ar tokia komunikacija neskatina vyresnio amžiaus žmonių laikyti visuomenės problema. Jo teigimu, dokumente nederamai susiejami demografiniai ir klimato rodikliai. Kritiką jis iliustravo žemės ūkio pavyzdžiu:
„Žemės ūkyje mes jau priėjome iki to, kad mūsų karvės yra vertinamos ne pagal tai, kiek jos duoda pieno, kiek atsiveda veršių, bet pagal tai, kiek jos išskiria metano dujų, – neslėpė pasipiktinimo E. Pranauskas. – Karvių medžiagų apykaita yra tokia, kad žolė iš pradžių rūgsta karvės prieskrandyje ir todėl išsiskiria metanas. Iš kitos pusės vėlgi žiūrima, kiek vienokia ar kitokia forma CO2 išsiskiria augalininkystėje.
Žinote, man pačiam toks komunikatas iš vienos pusės atrodo labai keistas, o iš kitos pusės – turbūt logiška, kad CO2 skaičiavimas nuo gyvulių, nuo augalų kada nors turės ateiti iki žmogaus. Pradėsime mokėti už teisę gyventi! Aš taip grubiai kalbu, bet šis EK komunikatas skirtas spręsti demografines problemas.
Kalbama apie pensijas, kalbama apie jaunimo įdarbinimą, apie emigrantų priėmimą į laisvas darbo vietas, bet… koks velnias tempia kažką už liežuvio įdėti tą pasakymą, kad seni žmonės emituoja didžiąją dalį CO2. Nežiūrima, kaip tu tvariai naudoji chemines medžiagas, kokias technologijas taikai, kiek augalas medžiagų pasisavina, bet kažkodėl žiūrima per žmogaus amžiaus kriterijų.
Na, jeigu dar tai būtų EK medžiaga apie klimatą, tai gal dar kas nors ir tiktų, bet kada kalbama apie demografiją, aš niekaip negaliu suprasti, kodėl rašoma apie CO2 emisiją“.
Dokumente minimi būstas ir transportas
Komisijos komunikate taip pat aiškinama, kad vyresni žmonės dažniau gyvena mažesniuose, senesnės statybos namuose ir užmiesčio teritorijose. Dėl to šildymas bei transportas gali sudaryti didesnę jų asmeninių emisijų dalį. Dokumente nurodoma, kad tokios aplinkybės gali lemti didesnes energijos išlaidas ir didesnį vienam gyventojui tenkantį taršos lygį.
– Komunikate pabrėžiama, kad vyresni žmonės paprastai gyvena mažesniuose namų ūkiuose, kurie, matyt, senesnės statybos, esą suvartoja daugiau energetinių išteklių, todėl vienam gyventojui tenka daugiau ir teršalų. Na, pavyzdžiui, jei žmogus šildo savo būstą anglimi, tikrai bus didesnė oro tarša nei apsišildant medienos granulėmis ar elektra. Be to, senukai dažniau nei jaunimas gyvena užmiesčiuose, todėl važinėja savo automobiliais, kurie irgi teršia orą.
Trūksta aiškesnės skaičiavimo metodikos
Tokie vertinimai gali klaidinti, jei neatskiriamos tiesioginės asmeninės emisijos nuo netiesioginių, susijusių su būsto infrastruktūra, gyvenamąja vieta ir gyvenimo būdu. Todėl institucijos turėtų aiškiai nurodyti, kas įtraukiama į skaičiavimus: namų ūkių energijos vartojimas, įsigyjamų prekių anglies pėdsakas ar vienam žmogui tenkanti šildymo ir transporto tarša.
Viešojoje komunikacijoje taip pat svarbu vengti formuluočių, kurios gali skatinti amžiaus diskriminaciją. Tarp siūlomų sprendimų minimos investicijos į būstų renovaciją, modernesnes šildymo sistemas ir geresnį regioninį viešąjį transportą. Demografinius rodiklius atskyrus nuo klimato politikos priemonių, sprendimai galėtų būti tikslingesni, teisingesni ir veiksmingesni. Tam reikalingas Komisijos, nacionalinių institucijų ir visuomenės dialogas.
