Drąsiaus Kedžio istorija ir vėl atsidūrė viešumoje, tačiau naujai išplatintoje publikacijoje nėra pateikiama informacija apie pradėtą naują tyrimą ar naują ekspertizę. 2025 metų gruodį paskelbtame tekste daugiausia prisimenamas daugiau nei prieš penkiolika metų D. Kedžio parašytas laiškas, kuriame jis kritikavo teisėsaugą dėl jo iškeltų įtarimų, susijusių su galimu dukters seksualiniu išnaudojimu.
Publikacija pradedama D. Kedžio seseriai Neringai Venckienei priskiriamais žodžiais: „Praėjo 15 metų po mano brolio Drąsiaus Kedžio nužudymo.“ Vis dėlto toks teiginys išreiškia artimųjų poziciją, o ne oficialiai nustatytą aplinkybę. Generalinė prokuratūra, baigusi tyrimą, D. Kedžio mirtį įvertino kaip nelaimingą atsitikimą.
Publikacijoje primintas D. Kedžio laiškas
Didžiąją perspausdinto teksto dalį sudaro senas D. Kedžio laiškas „Laiškas niekam“. Jame vyras dėstė savo požiūrį į dukters parodymus, reiškė nepasitikėjimą prokurorais ir kritikavo procesinius sprendimus, kurie, jo manymu, nepakankamai įvertino vaiko pasakojimus.
Laiške D. Kedys taip pat įvardijo žmones, kuriuos pats kaltino seksualiniais nusikaltimais. Šie teiginiai yra jo paties kaltinimai ir negali būti laikomi teismo nustatytais faktais.
Garliavos istorija ilgus metus buvo lydima konfliktų, skirtingų ekspertų vertinimų, teismo procesų, visuomenės protestų ir abipusių kaltinimų.
Nuo šeimos konflikto iki rezonansinės bylos
Į teisėsaugą D. Kedys pradėjo kreiptis 2008 metais. Tuomet jis teigė, kad jo mažametė dukra galėjo būti seksualiai išnaudojama. Vėliau šeimos ginčas dėl vaiko peraugo į visos šalies dėmesį prikausčiusią istoriją.
2009 metų spalio 5 dieną Kaune buvo nužudyti Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir D. Kedžio buvusios gyvenimo partnerės Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė.
Po šių nusikaltimų pradėta D. Kedžio paieška, o teisėsauga jį laikė įtariamuoju dėl abiejų žmogžudysčių.
Tačiau jo kaltė teisme nebuvo išnagrinėta iki galutinio nuosprendžio – po kelių mėnesių vyras buvo rastas negyvas.
Mirties aplinkybes tyrė Lietuvos ir Švedijos specialistai
2010 metų balandžio 17 dieną Kauno rajone, Samylų seniūnijoje, netoli Šlienavos kaimo, ant Kauno marių kranto aptiktas nežinomo vyro kūnas. Balandžio 20 dieną patvirtinta, kad tai D. Kedys.
Dėl jo mirties pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas. Vėliau jį perėmė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
Didelis visuomenės susidomėjimas lėmė ypatingą dėmesį ekspertizėms. Valstybinė teismo medicinos tarnyba sudarė penkių teismo medicinos specialistų komisiją.
Pirminiais duomenimis, D. Kedys galėjo mirti uždusęs paspringęs skrandžio turiniu. Jo kraujyje ir šlapime nustatyta apie 3,6 promilės etilo alkoholio.
2010 metų liepą Lietuvos teismo medicinos specialistai išvadose nurodė, kad mirtį sukėlė mechaninė asfiksija: kvėpavimo takus užkimšo skrandžio turinys ir augalo lapas. Vėliau atlikti papildomi tyrimai ir ekspertams pateikti nauji klausimai, tačiau, prokuratūros teigimu, pagrindinės išvados jie nepaneigė.
D. Kedžio šeima su tokiu vertinimu nesutiko. Artimieji viešai kėlė versiją, kad vyras galėjo būti nužudytas, todėl dėl mirties aplinkybių buvo kreiptasi ir į užsienio ekspertus.
Švedijos ekspertų išvada nepakeitė pagrindinės versijos
Generalinė prokuratūra papildomai kreipėsi į Švedijos nacionalinę teismo medicinos tarnybą „Rättsmedicinalverket“. Specialistams perduota prokuratūros surinkta medžiaga, taip pat D. Kedžio motinos Laimutės Kedienės sukaupti dokumentai ir duomenys.
Prokurorai ir nukentėjusiąja pripažinta motina Švedijos ekspertams pateikė iš viso 30 klausimų. 2011 metų balandį gautas atsakymas iš esmės patvirtino Lietuvos specialistų versiją, nors mirties mechanizmas buvo apibūdintas kiek kitaip.
Švedijos ekspertas nurodė, kad D. Kedys mirė įkvėpęs skrandžio turinio dėl sunkaus apsinuodijimo alkoholiu ir vaistais. Taip pat pažymėta, kad medicininių įrodymų nepakanka skendimą laikyti labiausiai tikėtina mirties priežastimi.
2011 metais tyrimas buvo nutrauktas
Įvertinusi Lietuvos ir Švedijos specialistų išvadas, Generalinė prokuratūra 2011 metų gegužės 27 dieną paskelbė baigianti ikiteisminį tyrimą dėl D. Kedžio mirties.
Institucija tuomet nurodė: „D. Kedžio mirtis yra nelaimingas atsitikimas“.
Prokuratūra teigė nenustačiusi faktinių duomenų, leidžiančių D. Kedžio mirtį vertinti kaip tyčinį kito žmogaus sukeltą nusikaltimą. Todėl viešai vartojamas apibūdinimas „D. Kedžio nužudymo byla“ nėra pagrįstas oficialia teisėsaugos išvada.
Teiginys, kad D. Kedys buvo nužudytas, atspindi jo artimųjų ir dalies šalininkų versiją, tačiau ši versija nebuvo patvirtinta atliktais tyrimais.
Artimieji su oficialiomis išvadomis nesutiko
N. Venckienė ir kiti D. Kedžio artimieji po tyrimo pabaigos ne kartą viešai teigė manantys, kad vyro mirtis buvo smurtinė.
2019 metais LRT, apžvelgdama Garliavos istoriją, rašė, kad N. Venckienė laikėsi nuomonės, jog jos brolis buvo nužudytas siekiant nuslėpti jos įvardyto „pedofilų klano“ paslaptis.
Šis įsitikinimas tapo viena svarbiausių alternatyvių Garliavos istorijos versijų, tačiau nepakeitė oficialių Lietuvos ir Švedijos ekspertų vertinimų.
Kita Garliavos istorijos dalis – ginčas dėl mergaitės
Visuomenės emocijas stiprino ne tik įtarimai dėl galimo smurto prieš vaiką ar dviguba žmogžudystė. Prie istorijos rezonanso prisidėjo ir nepasitikėjimas teisėsauga, D. Kedžio mirtis bei vėlesnis ginčas dėl jo dukters globos.
2011 metų gruodį teismas nusprendė, kad D. Kedžio dukra turi būti perduota motinai L. Stankūnaitei. Tuo metu laikinąja mergaitės globėja buvusi N. Venckienė sprendimo nevykdė, o prie jos namų Garliavoje rinkosi jam nepritariančių žmonių. 2012 metų gegužės 17 dieną teismo sprendimas buvo įvykdytas priverstinai.
Šie įvykiai suskaldė visuomenę į priešingas stovyklas. Dalis žmonių iki šiol abejoja oficialiais kai kurių Garliavos istorijos epizodų vertinimais.
Naujo oficialaus D. Kedžio nužudymo tyrimo nepaskelbta
Vertinant 2025 metų gruodžio 18 dieną paskelbtą publikaciją, svarbu atsižvelgti į jos turinį. Joje nėra duomenų apie naujai pradėtą D. Kedžio nužudymo tyrimą, naujus įtariamuosius ar papildomą ekspertizę.
Tekste iš naujo paskelbtas senas D. Kedžio laiškas ir pakartota artimųjų pozicija, kad vyras buvo nužudytas. Tuo metu viešai paskelbta Generalinės prokuratūros išvada nesikeičia: D. Kedžio mirtis pripažinta nelaimingu atsitikimu, o tyrimas 2011 metais nutrauktas.
Ši išvada buvo grindžiama Lietuvos teismo medicinos specialistų ir Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos vertinimais. Todėl šioje istorijoje būtina atskirti artimųjų įsitikinimą nuo oficialios teisėsaugos ir ekspertų pozicijos – pastaroji D. Kedžio nužudymo versijos nepatvirtino.