Vanduo būtinas gyvybei, tačiau jo tinkamumą vartoti lemia sudėtis ir taršos lygis. Šulinių, gręžinių ar natūralių šaltinių vanduo ne visada yra saugus, o patikimai tai nustatyti galima tik atlikus laboratorinius tyrimus. Vandens kokybė gali keistis dėl metų laikų, aplinkos sąlygų, žemės ūkio ir pramonės veiklos.
Šulinio vandeniui kyla didžiausia paviršinės taršos rizika
Šulinių ir gręžinių vandens sudėtis nėra pastovi. Pavasarį, tirpstant sniegui ar kylant potvyniams, taip pat rudenį per intensyvias liūtis paviršinė tarša gali patekti į gruntinius vandenis.
Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas pabrėžia, kad šulinių vanduo ypač jautrus aplinkos poveikiui, nes yra arčiausiai žemės paviršiaus ir žmogaus ūkinės veiklos. „Jei netoliese yra ūkis, vanduo gali būti užterštas įvairiausiomis kenksmingomis medžiagomis – trąšomis, pesticidais, herbicidais, fungicidais ar kita buitine chemija, taip pat – naftos produktais. Netausojant aplinkos galimybės užteršti aplinką yra begalinės“.
Virinant cheminiai teršalai nedingsta
Vandens virinimas gali sunaikinti mikrobus, tačiau jis nepašalina visų teršalų. „Mikrobai tuomet žūsta, tačiau toksinių junginių nitratų ir nitritų koncentracija dar padidėja, nes išgaruoja dalis vandens“, – atkreipė dėmesį specialistas.
Taigi nitratai ir nitritai ne tik išlieka, bet verdant vandeniui gali dar labiau susikoncentruoti. Šių junginių taršos dažnai neįmanoma pastebėti pagal skonį, kvapą ar spalvą, todėl vien pojūčiais vertinti vandens saugumo negalima.
Mikrobinė tarša pavojingiausia jautresniems žmonėms
Mikrobiologinė tarša ypač pavojinga vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir susilpnėjusį imunitetą turintiems asmenims. Amonio jonai gali rodyti galimą fekalinę taršą arba bakterijų patekimą į vandenį.
Žarninių lazdelių (E. coli) ar žarninių enterokokų radimas patvirtina, kad į vandenį pateko fekalijų, o kartu – ir galimų patogenų. Vartojant tokį vandenį gali pasireikšti karščiavimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas bei kiti apsinuodijimo simptomai.
Padidėjęs nitratų kiekis itin pavojingas nėščiosioms ir kūdikiams iki 6 mėnesių. Jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento, todėl gali išsivystyti methemoglobinemija, dar vadinama „pamėlusių kūdikių“ sindromu.
Kokie vandens rodikliai yra svarbūs?
Laboratorijoje vertinami ne tik nitratų ir nitritų kiekiai. Svarbus ir permanganato indeksas, nurodantis organinės kilmės teršalus, bei savitasis elektros laidis, atspindintis neorganinių druskų kiekį.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į geriamojo vandens pH. Žmogaus organizmui paprastai tinkamas vanduo, kurio pH yra nuo 6,5 iki 9,5. Pernelyg išgrynintas, pavyzdžiui, distiliuotas vanduo, gali būti per rūgštus – jo pH siekia apie 5 – ir netikti ilgai vartoti.
Vandens tyrimus verta atlikti reguliariai
Specialistai šulinių ir gręžinių vandenį rekomenduoja tirti bent kartą ar du per metus. Patogu rinktis valstybinių laboratorijų arba akredituotų paslaugų teikėjų siūlomas profilaktinių tyrimų programas.
Jei tyrimai parodo cheminę ar mikrobiologinę taršą, reikėtų kreiptis į specialistus. Jie gali patarti, kokios vandens valymo technologijos tinkamos, arba padėti pasirinkti laikiną alternatyvą, kol problema bus pašalinta. Saugiausia vandens tinkamumą vertinti pagal tyrimų rezultatus, o ne pasikliauti vien jo virinimu.