Lietuvoje gyvenantis norvegas neseniai socialiniame tinkle iškėlė intriguojančią diskusiją apie lietuvių bendravimo kultūrą namų aplinkoje. Vyras atvirai pripažino, kad jam nepatinka jo mylimosios lietuvės kalbėjimo tonas ir jis svarsto, ar toks elgesys yra būdingas lietuvių kultūrai, ar tai tiesiog jos asmenybės bruožas.
Jis pasakojo, kad jau ketverius su puse metų gyvena su lietuve ir augina bendrą vaiką. Nors šeimoje dažniausiai jie bendrauja norvegiškai ir angliškai, kalbos mandagumo skirtumai kelia nuolatinius nesusipratimus. Viena iš problemų – mylimosios įsakminis tonas, kuomet ji neina į prašymus, o tiesiog duoda įsakymus.
Pavyzdžiui, namuose ji nepaklausė: „Ar gali atnešti žirkles?“, o pareikalavo: „Paduok žirkles!“ Tokie tiesmuki ir įsakmūs žodžiai norvegui atrodo nemandagūs, ypač lyginant su jo gimtosios šalies kultūra, kur įprasta elgtis švelniau net su šeimos nariais. Jis teigė, kad Norvegijoje ar anglų kalbos šalyse įprasta prašyti mandagiu būdu, pabrėžiant pasirinkimą, o ne įsakinėti.
Kultūriniai skirtumai ir kalbos subtilybės
Lietuvių kalboje mandagumo formos dažnai yra labiau tiesmukos nei kitose kalbose. Pavyzdžiui, sakyti „paduok žirkles“ lietuviams šalia esančiam šeimos nariui dažnai nėra laikoma nemandagumo ženklu, o tik natūralia tiesiogine kalba. Tuo tarpu anglų ir norvegų kalbose tokia forma gali būti suprantama kaip įsakymas arba net grubumas. Mandagumo priedų, tokių kaip „ar gali“ ar „prašau“, lietuvių kalboje vartojama mažiau, ypač artimoje aplinkoje.
Šis skirtumas ne kartą kėlė nesutarimų jaunos poros kasdienybėje ir kelia klausimų apie bendravimo manieras bei kultūrinius lūkesčius. Lietuvių šeimoje dažnai būna įprasta kalbėti tiesiai, be ilgų prašymų ar užuolankų, nes artimieji žino vienas kito charakterį ir nebūtina gražiai mėtyti žodžių. Tai gali atrodyti šiek tiek griežta arba net nemandagi kitų kultūrų atstovams.
Kompanioninė literatūra ir interneto diskusijos rodo, kad ne vienas užsienietis, gyvenantis su lietuviu, susiduria su šiuo iššūkiu. Kai kurie užsieniečiai net pripažįsta, kad iš pradžių lietuvių bendravimo mandagumo forma jiems skamba gana švelniai ir kartais net agresyviai, bet vėliau supranta, kad tai tėra kalbos ypatumas.
Tarpkultūrinio supratimo svarba santykiuose
Lietuvių ir norvegų kultūrų santykiai atskleidžia, kad skirtingų šalių mėgstamas bendravimo stilius ne visada dera tarpusavyje. Vieniems labiau tinka tiesmukas, atviras ir greitas sprendimų priėmimas, kitiems būtinas švelnumas ir mandagumo elementai kalboje. Todėl labai svarbu, kad partneriai rastų bendrą sutarimą ir suprastų vienas kito kultūrinius ypatumus.
Internautų komentarai atskleidė, kad daug kas priklauso nuo tono – jeigu kalba agresyvi ar užgauli, tuomet reikia keisti bendravimo manierą. Tačiau tiesmukumas ir gebėjimas greitai atvirauti taip pat yra vertinami santykiuose, ypač kai žmonės puikiai pažįsta vienas kitą ir nereikia „pagražinimų“. Be to, kalbos barjeras kartais lemia, kad vertimas iš vienos kalbos į kitą gali atrodyti įsakmiau nei realiai norima išreikšti.
Kaip pastebi diskusijų dalyviai, jei partnerio elgesys erzina ir nors kartą aiškiai išsakytas prašymas negerbiamas, tai gali signalizuoti apie rimtesnes tarpusavio santykių problemas. Tokiu atveju svarbu arba ieškoti sprendimų kartu, arba permąstyti artimo bendravimo ateitį.
Santrauka
Ši istorija parodo, kaip skirtingų kultūrų žmonių kasdienis bendravimas gali sukelti nesusipratimų, kurie galiausiai virsta rimtais konfliktų šaltiniais. Lietuvių kalbos tiesmukumas ir mandagumo išraiškos niuansai neretai yra didelis iššūkis ne tik užsienio turistams, bet ir lietuvių emigrantų šeimoms ar mišrioms poroms. Supratimas, kantrybė ir konstruktyvus dialogas yra būtini, kad tokiomis situacijomis būtų galima pasiekti abipusę pagarbą ir darną šeimoje.