Lietuvoje gyvenantis norvegas socialiniame tinkle pasidalijo asmenine patirtimi, paskatinusia diskusiją apie lietuvių bendravimo manieras šeimoje. Vyras teigė, kad jį trikdo lietuvės partnerės kalbėjimo tonas, tačiau pats svarsto, ar tai lemia jos asmenybė, ar kitokia lietuvių bendravimo kultūra.
Pora kartu gyvena jau ketverius su puse metų ir augina bendrą vaiką. Namuose jie dažniausiai kalbasi norvegiškai ir angliškai, tačiau skirtingas požiūris į mandagumą ne kartą tapo nesusipratimų priežastimi.
Vietoj prašymo – tiesus nurodymas
Norvegui labiausiai kliūva tai, kad partnerė, jo teigimu, dažnai kalba įsakmiu tonu. Užuot paklaususi: „Ar gali atnešti žirkles?“, ji pasako: „Paduok žirkles!“ Toks kreipinys vyrui skamba grubiai ir nemandagiai, ypač todėl, kad jo gimtojoje kultūroje net su artimiausiais žmonėmis dažnai stengiamasi kalbėti švelniau.
Jis aiškino, kad Norvegijoje ir anglakalbėse šalyse įprasta prašymą suformuluoti taip, kad žmogui būtų palikta pasirinkimo galimybė. Tuo metu lietuvių kalboje artimoje aplinkoje dažniau pasirenkamas trumpas ir tiesus pasakymas, kuriame žodžiai „ar gali“ ar „prašau“ ne visada būtini.
Tas pats sakinys skirtingose kultūrose gali skambėti kitaip
Lietuviui frazė „paduok žirkles“ šalia esančiam šeimos nariui dažnai tėra įprasta tiesioginė kalba. Ji nebūtinai reiškia norą įsakinėti ar parodyti nepagarbą. Vis dėlto norvegų ar anglų kalbos aplinkoje toks sakinys gali būti suprastas kaip reikalavimas ar net grubus nurodymas.
Šis skirtumas poros kasdienybėje sukėlė ne vieną nesutarimą. Lietuvių šeimose dažnai priimtina kalbėti tiesiai, be ilgų prašymų ir užuolankų, nes artimi žmonės vienas kitą gerai pažįsta. Tačiau kitų kultūrų atstovams toks bendravimas gali pasirodyti pernelyg griežtas ar nemandagus.
Diskusijose internete ir kompanioninėje literatūroje minima, kad su panašia problema susiduria ne vienas užsienietis, gyvenantis su lietuviu.
Kai kuriems pradžioje lietuviškas bendravimo stilius atrodo gana šiurkštus ar net agresyvus, nors vėliau jie supranta, kad tokį įspūdį gali lemti kalbos bei kultūros ypatumai.
Partneriams svarbu susitarti dėl bendravimo
Lietuvių ir norvegų bendravimo skirtumai rodo, kad vienoje šeimoje susidūrę skirtingi įpročiai ne visada lengvai dera. Vieniems priimtinas greitas ir tiesmukas kalbėjimas, o kitiems svarbu, kad net kasdieniai prašymai būtų išreikšti švelniai ir mandagiai.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad daug lemia ne vien konkretūs žodžiai, bet ir balso tonas. Jei kalbama agresyviai ar užgauliai, bendravimo manierą verta keisti. Kita vertus, tiesumas santykiuose taip pat gali būti vertinamas, ypač kai žmonės vienas kitą gerai pažįsta ir nejaučia poreikio kiekvieną prašymą papildomai sušvelninti.
Prie nesusipratimų gali prisidėti ir kalbos barjeras. Verčiant mintį iš vienos kalbos į kitą, ji kartais skamba įsakamiau, nei žmogus iš tiesų norėjo pasakyti.
Internautai taip pat atkreipė dėmesį, kad ignoruojamas aiškiai išsakytas prašymas gali rodyti ne vien kultūrinį skirtumą, bet ir gilesnes santykių problemas. Tokiose situacijose partneriams svarbu kartu ieškoti sprendimo ir kalbėtis apie tai, koks bendravimas abiem yra priimtinas.
Kultūriniai skirtumai gali tapti išbandymu
Ši istorija atskleidžia, kaip kasdieniai žodžiai skirtingų kultūrų žmonėms gali turėti nevienodą emocinį svorį. Lietuviškas tiesmukumas ir kitoks mandagumo formų vartojimas kartais tampa iššūkiu ne tik užsieniečiams, bet ir mišrioms šeimoms ar lietuvių emigrantų poroms.
Norint išvengti konfliktų, svarbu ne tik atpažinti kultūrinius skirtumus, bet ir kantriai apie juos kalbėtis. Abipusis supratimas bei pagarba gali padėti rasti abiem partneriams priimtiną bendravimo būdą.