28-erių tauragiškės Simonos Jakutienės gyvenimas prieš keletą metų pasikeitė neatpažįstamai. Būdama visiškai sveika, ji per trumpą laiką susidūrė su klastinga ir tikslios diagnozės iki šiol neturinčia liga. Ši liga ne tik privertė Simoną sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, bet ir iškėlė rimtų iššūkių tiek jai pačiai, tiek gydytojams, nes ligos priežastys liko nepaaiškintos.
Simonos sveikatos problemos prasidėjo 2018 metais, kai ji, būdama vos 22 metų, neseniai baigė medicinos mokslus ir pradėjo dirbti bendrosios praktikos slaugytoja Kauno klinikose. Intensyvus darbo krūvis greitai atsiliepė jos imunitetui – pasireiškė įvairūs neįprasti simptomai. Įprastas nuovargis virto giliais silpnumo epizodais, atsirado koordinacijos sutrikimai, galvos svaigimas, regos problemos, drebulys, balso ir rašymo pakitimai, o emocinė būsena tapo labai trapios natūros. Be to, pasikartojo griuvimai, raumenų silpnumas, taip pat atsirado rijimo ir mažojo dubens raumenų funkcijos sutrikimai.
Priežasčių paieškos ir medicininiai iššūkiai
Simonos atveju gydytojai susidūrė su netipine liga, kurią sunku tiksliai nustatyti. Buvo atliekami gausūs ir sudėtingi tyrimai, įskaitant magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), kompiuterinę tomografiją (KT), kraujo tyrimus, įvairius neurologinius testus bei net nugaros smegenų punkciją. Gydytojai bandė rasti aiškią diagnozę tarp galimų variantų: išsėtinės sklerozės, erkių platinamų ligų, genetinių sutrikimų ar net smegenų auglių. Visgi, iki šiol nepavyko nustatyti tikslios priežasties.
Be to, kai medicininiai tyrimai nerodė aiškios priežasties, kilo prielaida, kad simptomus gali lemti psichogeninės priežastys. Simonai buvo atlikti psichikos būklės tyrimai, siekiant atmesti depresijos ar konversijos sutrikimo galimybę – šis sutrikimas pasireiškia fiziniais simptomais, kurie yra emocinių išgyvenimų atspindys kūne. Tačiau ir šie įtarimai nebuvo patvirtinti.
Galiausiai Vilniaus medikai įtarė autoimuninį encefalitą – sunkią neurologinę ligą, kai organizmo imuninė sistema atakuoja centrinę nervų sistemą.
Tačiau šie įtarimai nebuvo galutinai patvirtinti, o papildomi tyrimai sustojo, nes gydytojai nebeieškojo kitų galimų priežasčių.
Asmeninė kova ir ligos valdymo iššūkiai
Simona kritikuoja Lietuvos medicinos sistemą dėl nuolatinio tikrosios ligos priežasties nustatymo trūkumo ir gydytojų nepakankamo atkaklumo. „Aš nelabai tikiu, kad Lietuvoje yra kompetentingų medikų, kurie būtų pasiryžę iki galo ieškoti tikrosios ligos priežasties“, – atvirai sako Simona.
Todėl jos pagrindinė sveikatos palaikymo strategija tapo ne medikamentinė terapija, o nuolatinė reabilitacija, emocinės būsenos stiprinimas ir veikla, kuri padeda mažinti simptomus bei išlaikyti gyvenimo kokybę. Tai ją skatina neprarasti vilties ir nepaliauti kovoti su kasdieniais iššūkiais.
Simonos istorija atskleidžia ne tik asmeninio likimo sudėtingumą, bet ir platesnę problemą – sudėtingų, mažai ištirtų ligų diagnostikos spragas bei medicinos sistemos iššūkius Lietuvoje. Šis atvejis iliustruoja, kokia svarbi yra pacientų girdėjimas, mokslinių tyrimų plėtra bei žmogiškasis palaikymas sunkių ligų patyrusiems žmonėms.
