Buvęs Seimo narys, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys pateko į viešosios diskusijos epicentrą po to, kai atsisakė konsultuoti paauglį rusų kalba. Ši situacija išryškino gilesnes visuomenės bei politines įtampas, susijusias su kalbų vartojimu viešajame sektoriuje ir tautinių mažumų integracija Lietuvoje.
L. Slušnys: svarbu laikytis valstybės kalbos principų
Savo profesinėje praktikoje L. Slušnys susidūrė su atveju, kai buvo paprašytas konsultuoti paauglį, bendraujant tik rusų kalba. Psichiatras nesutiko kalbėti rusiškai, tačiau pasiūlė, kad vertėjavimo paslaugą profesionaliai užtikrintų vaiko teisių apsaugos specialistai. Anot Slušnio, paslaugos suteiktos tinkamai – jam lietuviškai užduodant klausimus, o specialistams verčiant paaugliui, konsultacija vyko profesionaliai ir rezultatyviai. „Šitas sakinys buvo didžiausias smūgis, nes paslauga normaliausiai įvyko, normaliausiai konsultavau, uždavinėjau lietuviškai klausimus, tam vaikui vertė, kalbėjosi su juo, išsiunčiau vaiką į ligoninę“, – nurodė L. Slušnys.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad psichiatro elgesys sulaukė skundo. Buvo akcentuojama, kad vaikas, gimęs ir augęs Lietuvoje, moka tik rusų kalbą, tad konsultacija lietuviškai buvo traktuojama kaip nepilna paslauga. Slušnys mano, kad Lietuvoje vis dar stipriai pataikaujama rusakalbių poreikiams, o naujoji profesionalų karta nebeturi nei įgūdžių, nei poreikio komunikuoti rusiškai. „Jauna karta, tiek medikų, tiek mokytojų, rusų kalbos nemoka visiškai. Jiems ji yra kaip paukščių kalba. Ir jie kartais atpažįsta paukščius geriau nei rusų kalbos žodžius“, – dėmesį atkreipė psichiatras.
Visuomenės vertinimai – dviprasmiški
Ši istorija iškart tapo viešų debatų objektu. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė apkaltino Slušnį empatijos stoka ir pažymėjo, kad žmogui pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į jo kalbą ar socialinę padėtį. „Čia esmė yra ne apie kalbą.
Esmė: jeigu žmogus miršta tau gatvėje, tai tu turbūt neklausinėji… tu tiesiog jam suteiki pagalbą, o po to jau galima aiškintis kitus dalykus. Bet prarandame esmę, prarandame empatiją ir per tai prarandame galimybę išgelbėti mūsų vaikus“, – teigė I. Ruginienė.
Kita vertus, Slušnys laikosi nuomonės, kad lietuviškose įstaigose neturėtų būti privalo komunikuoti rusų kalba, išskyrus oficialiai numatytas išimtis ar poreikį užtikrinti informaciją pagrindiniu šalies kanalu. „Kodėl, būtinai atėjus į skyrių ir gaunant paslaugas, mes turime suprasti rusakalbį? Mes neturime. Niekas nereikalauja iš mūsų surasti vokiškai kalbantį, niekas nereikalauja suprasti angliškai kalbantį, bet rusiškai – tai būtinai turim surasti“, – tvirtino Slušnys, atkreipiantis dėmesį į skirtingą požiūrį į įvairių tautybių žmones.
Lietuvos teisės aktai ir tarptautinės rekomendacijos
Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas įpareigoja viešąsias paslaugas teikti lietuvių kalba. Kai kurių tautinių mažumų atstovai tokią nuostatą laiko diskriminuojančia, tačiau ekspertai pažymi, kad valstybės kalbos stiprinimas skatina šalies vienybę ir visuomenės darną. Visgi, praktikoje dažnai kyla klausimų, kaip užtikrinti žmogaus orumą, teisę į informaciją ir paslaugas tais atvejais, kai žmogus nesupranta lietuvių kalbos. Tokios situacijos, kaip ši, kuri ištiko L. Slušnį, verčia permąstyti ir diskutuoti apie pusiausvyrą tarp valstybinės kalbos naudojimo ir individualių žmonių poreikių.
Reakcija į įvykį – Slušnys nesulaukė jokio oficialaus papeikimo
Nors diskusijos viešojoje erdvėje kilo plačios, Santaros klinikos, kuriose dirba L. Slušnys, jokių oficialių priekaištų savo darbuotojui neišsakė. Gydymo įstaiga patvirtino, kad paslaugos suteiktos profesionaliai atsižvelgiant į visus standartus. „Lietuvoje man niekas neuždraus niekada niekaip kalbėti. Kalbėsiu kada norėsiu, kiek norėsiu ir kaip norėsiu, išlaikydamas, aišku, pagarbą ir visus kitus dalykus“, – tvirtai pabrėžė psichiatras.
Ši situacija primena, kokios aktualios ir jautrios vis dar yra kalbos, tautinių mažumų integracijos bei empatijos temos Lietuvoje. Ar valstybės kalbos politika yra pakankamai lanksti? Ar įstaigos pajėgios suderinti abiejų pusių interesus? Vienareikšmių atsakymų nėra, tačiau aišku, kad šie klausimai ir toliau liks viešose diskusijose.
