Vilniaus rotušės aikštėje rugsėjo viduryje vykusi Vilnius City Opera iniciatyva kvietė prisiminti ne tik operų pastatymus, bet ir jų kūrėjus. Tarp režisierių, dirigentų bei atlikėjų išsiskiria kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, kurio darbai daugelį metų formavo scenos estetiką ir padėjo solistams atrasti savo personažus.
Dėl sceninio vaizdo tekdavo pasistengti
Apie Juozo Statkevičiaus reiklų požiūrį į sceninę išvaizdą pasakoja Kostas Smoriginas. Pasak solisto, prigludę kostiumai reikalaudavo ne tik elegancijos, bet ir fizinių pastangų – atlikėjams tekdavo įtraukti pilvą, o kartais net diafragmą. Į pastabas dėl tokio nepatogumo dailininkas atsakydavo: „Ne, reikia. Scena reikalauja aukų.“
„Visi eidavo įtraukę pilvus, nes jis norėdavo, kad atrodytum elegantiškas“, – prisimena K. Smoriginas. Nors tokie reikalavimai ne visada būdavo lengvi, galutinis rezultatas tapdavo neatsiejama meninės visumos dalimi: kostiumas padėdavo sukurti personažą.
„Auksas, auksas, auksas visur!“
Ypatingų sceninių prisiminimų atlikėjams paliko „Užburtoji fleita“. Tadas Girininkas šio spektaklio estetiką apibūdina trumpai: „Auksas, auksas, auksas visur!“ Auksinės detalės, blizgučiai ant veido ir net auksu dengti dantys tapo įprasta teatro kasdienybės dalimi.
Po spektaklių auksinės dulkės nuo atlikėjų ne visuomet pasišalindavo iš karto. Solistams tekdavo naudoti servetėles ir aliejus, o vėliau – praustis duše, kol blizgesys pamažu nusivalydavo.
Paminos suknelė turėjo ir savo garsą
Vienas įsimintiniausių kostiumų – Paminos suknelė, dekoruota tūkstančiais perlamutrinių sagų. Asmik Grigorian prisimena, kad rūbas buvo sunkus, o jo detalės scenoje ne tik atrodė įspūdingai, bet ir skambėjo: sagos barškėdavo, o atlikėjai krintant ant kelių sukurdavo netikėtą ritmą.
Dėl sudėtingo kostiumo jį nuolat tekdavo prižiūrėti ir taisyti. A. Grigorian pasakoja, kad pataisas dažnai siūdavo pats Juozas Statkevičius.
„Man Juozo būdavo labai gaila“, – sako dainininkė, prisimindama jo darbą per repeticijas ir pastangas nuolat tobulinti sceninį rūbą.
Rūbas padeda tapti personažu
Atlikėjų pasakojimuose kostiumas nėra vien dekoratyvi spektaklio detalė. Asmik Grigorian Juozą Statkevičių vadina vienu talentingiausių pasaulio dizainerių, su kuriais jai teko dirbti ar kuriuos apskritai matyti: „Visi dizaineriai turi savo braižą, bet Juozas tikrai yra vienas talentingiausių pasaulio dizainerių, su kuriais esu dirbusi ar apskritai mačiusi. Tai, ką jis daro scenai, yra tikrai didelis, didelis menas.“
Kostas Smoriginas taip pat pabrėžia dailininko indėlį: „Juozui esu labai dėkingas. Už jo darbą, už jo meilę operai, už jo indėlį į Lietuvos meną ir teatrą.“ Joana Gedmintaitė šį kostiumo ir vaidmens ryšį apibendrina žodžiais: „Tu esi būtent tas žmogus, kurį vaidini.“
Šie prisiminimai rodo, kad tinkamai parinktas kostiumas ir grimas gali užbaigti ilgą repeticijų procesą bei padėti žiūrovui iš karto atpažinti personažą.
Kostiumai gyveno ir už scenos ribų
Statkevičiaus sukurti rūbai spektakliais neapsiribodavo. Jie būdavo pasitelkiami reklaminėse kampanijose, postprodukcijose ir net kitų renginių dekoracijoms. Rafailas Karpis išskiria dailininko dėmesį naujovėms bei eksperimentams, taip pat trupės humoro jausmą.
Lauryna Bendžiūnaitė atkreipia dėmesį į kitą svarbų aspektą – kostiumas neturi trukdyti dainuoti. Todėl praktinis patogumas kartais tampa reikšmingesnis už vien išorinį įspūdingumą.
Juozas Statkevičius Lietuvos scenos mene paliko ryškų pėdsaką. Jo sukurti drabužiai ne tik puošė spektaklius, bet ir padėjo keisti vaidmenis, skatino atlikėjus priimti sceninius iššūkius bei tapo įsimintinais ženklais žiūrovų atmintyje.
Renginių informacija: legendinius kostiumus galima pamatyti ekrane Vilniaus rotušės aikštėje per specialias transliacijas. Prieš pasirodymus rengiamos diskusijos ir muzikologų refleksijos.