Lenkijoje įsiplieskė politinis ginčas dėl šalies įsipareigojimų Baltijos valstybėms. Buvusio gynybos ministro M. Blaszczako pasisakymas apie tai, ar Lenkijos kariai gintų Lietuvą, Latviją ir Estiją Rusijos agresijos atveju, sulaukė griežtos kritikos ir paskatino diskusijas apie NATO solidarumą.
Didžiausią reakciją sukėlė frazė „Lenkijos kariai turi ginti Lenkiją“. Ji nuskambėjo atsakant į klausimą, ar Lenkijos kariuomenė turėtų ateiti į pagalbą Baltijos šalims. Kritikai teigia, kad tokia formuluotė gali tapti palankiu argumentu Vladimiro Putino Rusijos propagandai.
Kaip nuskambėjo klausimas ir atsakymas?
M. Blaszczakas Lenkijos gynybos ministro pareigas ėjo 2018–2023 m., kai šalį valdė „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partija. Šiuo metu jis yra vienas labiausiai matomų opozicijos politikų.
„Radio Zet“ radijo laidoje vedėjas Bogdanas Rymanowskis jo paklausė: „Jeigu Rusija pultų Estiją, Latviją arba Lietuvą, ar Lenkijos kariai turėtų jiems ateiti į pagalbą?“
Politikas nepateikė tiesaus atsakymo „taip“. Jis pabrėžė Lenkijos gynybos prioritetą, sąjungų reikšmę ir glaudžius santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Toks atsargus ir ne iki galo vienareikšmis atsakymas tapo pagrindine kilusios reakcijos priežastimi.
Kritika dėl NATO 5 straipsnio
Oponentai mano, kad tokia pozicija verčia abejoti vienu svarbiausių NATO principų – abipuse gynyba. Pagal Aljanso 5 straipsnį, išpuolis prieš vieną narę laikomas išpuoliu prieš visas. Baltijos šalims, esančioms rytiniame NATO flange, ši nuostata yra itin svarbi saugumo garantija.
Lenkijos valdžios atstovai į buvusio ministro žodžius reagavo griežtai. Vidaus reikalų ministras Marcinas Kierwinskis pareiškė, kad tokia pozicija silpnina NATO prasmę ir kelia klausimų dėl Lenkijos kariuomenės pasirengimo ginti Lietuvą, Latviją bei Estiją. Vyriausybės atstovas Adamas Szłapka taip pat teigė, kad ši retorika kertasi su 5 straipsnio logika.
Tokį signalą kritikavo ir buvęs specialiųjų pajėgų vadas generolas Romanas Polko.
Jo vertinimu, viešos abejonės dėl solidarumo gali būti išnaudotos Kremliaus propagandos. Todėl ginčas dėl vienos frazės peržengė įprastos vidaus politinės konfrontacijos ribas ir tapo diskusija apie regiono saugumą.
M. Blaszczakas bandė paaiškinti savo žodžius
Vėliau M. Blaszczakas mėgino išplėsti pasisakymo kontekstą. Jis pabrėžė, kad Lenkija ribojasi su Rusija ir faktine Baltarusijos kontrole, todėl „taip pat yra fronte“.
Politikas taip pat priminė, kad Lenkijos kariai jau dislokuoti Latvijoje. Pasak jo, šios šalies užpuolimas reikštų ir Lenkijos kariuomenės puolimą, todėl tokiu atveju pagalba būtų būtina.
Tačiau viešojoje erdvėje labiausiai įstrigo pirmasis akcentas – „Lenkijos kariai turi ginti Lenkiją“. Ši frazė buvo cituojama atskirai nuo platesnio paaiškinimo ir tapo argumentu teigiant, kad regioninis solidarumas gali būti kvestionuojamas net buvusio gynybos ministro.
Lietuvai ši diskusija ypač jautri dėl Suvalkų koridoriaus, Kaliningrado artumo ir hibridinių grėsmių. Todėl klausimas kyla ne tik dėl karinių pajėgumų, bet ir dėl politinės valios. Abejonės sąjungininkų retorikoje gali greitai virsti nerimu Vilniuje, Rygoje ir Taline.
Lenkijoje ginčas tęsiasi, o Baltijos šalyse išlieka esminis klausimas: ar krizės akimirką pažadai apie solidarumą būtų paversti konkrečiais veiksmais.