Nemalonus burnos kvapas, mediciniškai vadinamas halitoze, yra dažna ir socialiai jautri problema. Įvairūs tyrimai rodo, kad su ja susiduria maždaug ketvirtadalis žmonių. Dažniausiai kvapą lemia burnos ertmėje besikaupiantys mikroorganizmai, tačiau kai kuriais atvejais jis gali signalizuoti ir apie kitus sveikatos sutrikimus.
Dažniausios halitozės priežastys
Maždaug 85–90 proc. atvejų nemalonus kvapas atsiranda dėl bakterijų veiklos dantų apnaše, tarpdančiuose ir ant liežuvio. Anaerobiniai mikroorganizmai išskiria įvairius junginius, tarp jų – sieros vandenilį, metilmerkaptaną, skatolą, indolą ir kadaveriną. Dėl jų kvapas gali priminti sugedusį kiaušinį ar kitus nemalonius kvapus.
Ypatingą reikšmę turi liežuvio šaknis. Šią vietą seilės nuplauna prasčiau, be to, joje gausu vagelių ir raukšlių, todėl bakterijoms ten lengviau kauptis.
Blogą burnos kvapą taip pat gali lemti:
- nepakankama burnos higiena;
- dantenų ir dantų ligos;
- netinkamai prižiūrimi dantų protezai;
- burnos gleivinės pažeidimai;
- seilių liaukų veiklos sutrikimai ir burnos sausumas.
Rečiau halitozę sukelia nosiaryklės uždegimai, sinusitai, cukrinis diabetas, inkstų ar kepenų nepakankamumas ir virškinimo trakto patologijos. Retas žuvies kvapo sindromas vadinamas trimetilaminurija.
Kasdieniai įpročiai, padedantys sumažinti kvapą
Pradėti reikėtų nuo nuoseklios burnos higienos: dantis būtina kruopščiai valyti du kartus per dieną, taip pat nepamiršti liežuvio. Jo apnašos neretai tampa pagrindiniu nemalonaus kvapo šaltiniu, todėl galima naudoti specialų liežuvio valytuvą arba minkštą dantų šepetėlį, skirtą tik liežuviui.
Namų priežiūros ne visada pakanka. Reguliari profesionali burnos higiena padeda pašalinti apnašas ir dantų akmenis, kurių įprastai nuvalyti nepavyksta. Burnos skalavimo skysčiai be alkoholio, kurių sudėtyje yra mentolio, eukalipto ar arbatmedžio aliejaus, gali padėti palaikyti gaivumą. Vis dėlto chlorheksidino preparatų ilgą laiką vartoti nereikėtų be gydytojo priežiūros.
Seilių išsiskyrimą gali skatinti pakankamas skysčių vartojimas, skaidulų turintis maistas, daržovės, žaliosios lapinės daržovės, taip pat becukrė kramtomoji guma ar pastilės. Rūkymas ir alkoholis problemą gali sustiprinti: tabako dūmai suteikia papildomą kvapą, o burnos sausumas sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms daugintis.
Kada reikalinga gydytojo pagalba?
Jeigu net ir rūpinantis burnos higiena kvapas neišnyksta, reikėtų kreiptis į odontologą arba šeimos gydytoją. Ypač svarbu nedelsti, jei kartu vargina įkyrus burnos skausmas, kraujuoja dantenos, jaučiamas nuolatinis sausumas arba pastebimi liežuvio pakitimai.
Tokie reti sutrikimai kaip trimetilaminurija reikalauja specialios diagnostikos. Todėl svarbu neapsiriboti vien kvapą trumpam maskuojančiomis priemonėmis, o išsiaiškinti galimą jo priežastį.
Natūralių būdų gaivinti burnos kvapą žmonės ieškojo ir anksčiau. Senovės gydytojų raštuose minima iš Pistacia lentiscus sakų pagaminta kramtomoji medžiaga, o poetas Ovidijus pataria: “Nekalbėkite, kol nepavalgėte, jeigu jūsų burnos kvapas nėra geras.” Šiandien prieinamos tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės priemonės, tačiau svarbiausia išlieka nuosekli priežiūra ir laiku suteikta profesionali pagalba.