Žinios apie nusikaltimus viešojoje erdvėje dažnai sulaukia ne tik susidomėjimo, bet ir itin aštrių, kartais necenzūrinių reakcijų. Tokie komentarai atspindi ne vien asmeninį pyktį – jie susiję ir su visuomenės reakcija į neteisybę, bejėgiškumo jausmu bei noru bent simboliškai prisidėti prie kaltininko nubaudimo.
Internetas tampa vieta išlieti susikaupusias emocijas
Žmonės ne visada gali tiesiogiai dalyvauti atkuriant teisingumą, todėl savo poziciją išreiškia komentaruose. Socialiniai tinklai suteikia galimybę nepasitenkinimą išlieti greitai, anonimiškai arba pusiau anonimiškai. Tai gali tapti savotišku trumpalaikiu palengvėjimu, tačiau kartu tokios reakcijos neretai perauga į neapykantos kalbą.
– Kodėl žmonės rašo tokius komentarus? Ko jie siekia?
– Šiuo atveju, tai turbūt tas pasipiktinimas ir tokie palinkėjimai galbūt dar kažkiek yra pagrįsti. Tačiau tai, kad mūsų internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose, neapykantos kalbos yra labai daug, mes labai aiškiai matome. Dabartinė mūsų visuomenė iš tikrųjų yra labai suvaržyta viešojoje erdvėje – mes tarsi suskaldėme ją į oficialią. Dabar darbe nieko negali pasakyti, nes tuoj bus mobingas ar nepagarba. Net viešuose pasisakymuose visi labai žiūri kiekvieną žodį. Anksčiau žmonės tarpusavyje daugiau išsikalbėdavo, pasiginčydavo. Tos žodinės laisvės kasdienybėje buvo daugiau. Dabar visa tai niekur nedingo, nes žmogui reikia išlieti savo blogas emocijas.
Simbolinė bausmė ir teisingumo paieškos
Griežtas komentaras kai kuriems žmonėms leidžia pasijusti taip, tarsi jie būtų prisidėję prie nusikaltėlio nubaudimo. Nors toks veiksmas neturi tiesioginės įtakos teisiniam procesui, jis gali suteikti pareigos atlikimo ar moralinio atsako pojūtį. Specialistų teigimu, tai nebūtinai būna racionaliai apgalvotas sprendimas – dažnai tai impulsyvus būdas sumažinti vidinę įtampą.
– Ar gali būti, kad žmonės tokiu būdu ieško tarsi teisybės ar palengvėjimo? Kas iš to pikto komentaro?
– Tokie dalykai vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų. Žmogus jaučiasi tarsi kažkaip prisidėjęs prie nubaudimo. Yra ir gerųjų pavyzdžių – žmonės yra padėję sulaikyti nusikaltėlius. O čia – tarsi negali prisidėti tiesiogiai, bet bent jau komentaruose lyg ir baudžia. Prakeikimas tam tikrais laikais buvo labai rimtas dalykas, į jį buvo žiūrima rimtai. Tai tokia reakcija mūsų, kaip psichiatrų, visiškai nestebina. Natūralu, kad žmonės nori išlieti neigiamas emocijas, o socialiniai tinklai tam yra patogiausia vieta – tai galima padaryti net nepakilus nuo sofos. Ir, kaip minėjau, tai turbūt viena iš nedaugelio vietų, kur dar leidžiama vartoti aštresnę leksiką, net necenzūrinius žodžius.
Nusikaltėlių istorijos domina ne vien dėl sensacijos
Susidomėjimas nusikaltėliais nėra naujas reiškinys. Jį palaiko kriminaliniai filmai, žiniasklaidos dėmesys ir populiariojoje kultūroje pasitaikantis nusikaltėlių romantizavimas. Sudėtingos istorijos žmones traukia ir todėl, kad jose galima ieškoti motyvų, analizuoti veikimo būdą bei asmenybės bruožus. Tokie pasakojimai primena galvosūkį ar detektyvą.
– Kodėl žmonėms įdomu sekti nusikaltėlius, stebėti jų gyvenimą?
– Nusikaltimai visais laikais buvo įdomūs. Pažiūrėkite, kokie filmai rodomi – dažniausiai kriminaliniai. Net tokie veikėjai kaip Boni ir Klaidas savo laiku buvo tarsi žvaigždės. Yra posakis – asmenybė su neigiamu ženklu. Tokie žmonės dažnai būna įdomūs, išskirtiniai. Niekas per daug nesidomi eiliniu žmogumi, kuris pavogė butelį iš parduotuvės. Tačiau sudėtingesni nusikaltimai, pavyzdžiui, bankų apiplėšimai, reikalauja intelekto, žinių, planavimo. Tai vėlgi – įdomios asmenybės, tik su minuso ženklu.
Vis dėlto smalsumą svarbu atskirti nuo nusikaltėlių šlovinimo ar piktnaudžiavimo jų istorijomis. Sensacingas pateikimas gali skatinti neapykantą arba įkvėpti kopijuojantį elgesį. Kritiškas požiūris, platesnis kontekstas ir dėmesys aukoms padeda išlaikyti pusiausvyrą bei mažinti galimą žalą.