Nors Žemė šiandien atrodo išsamiai ištyrinėta, joje vis dar yra vietų, į kurias žmogus nėra įžengęs arba kurių pažįsta tik mažą dalį. Tai atšiaurūs poliariniai regionai, sunkiai pasiekiamos kalnų viršūnės, vandenynų gelmės ir paslaptingos požeminės sistemos. Kai kurias teritorijas nuo žmonių saugo gamtinės kliūtys, kitose apsilankyti trukdo religiniai įsitikinimai ar sudėtingos politinės aplinkybės.
Marie Byrd žemė – viena atokiausių Antarktidos teritorijų
Vakarų Antarktidoje esanti Marie Byrd žemė laikoma vienu didžiausių nepaliestų regionų planetoje. Jos plotas siekia apie 1,6 milijono kvadratinių kilometrų, o ši teritorija priklauso nedaugeliui Žemės vietų, nepriskiriamų jokiai valstybei.
Atšiaurus klimatas ir sunkiai įveikiami ledynai lėmė, kad didžioji šio regiono dalis išliko laukinė ir žmogaus beveik nepažinta. Marie Byrd žemėje yra ir Thwaiteso ledynas – viena svarbiausių ledyno sistemų, kurios pokyčiai gali reikšmingai prisidėti prie pasaulinio jūros lygio kilimo. Dėl to šio krašto tyrimai svarbūs siekiant geriau suprasti klimato kaitos padarinius.
Šiaurės Mianmaro miškai
Kalnuotoje Mianmaro šiaurėje plyti maždaug 30 tūkstančių kvadratinių kilometrų užimantis miškų kompleksas. Tai vienas didžiausių išlikusių natūralių miškų Azijoje, kuriame aptinkama apie 6000 augalų ir gyvūnų rūšių. Dalis jų yra endeminės ir kitose pasaulio vietose nepastebėtos.
Šio regiono miškus žmonės pasiekdavo itin retai. Tyrinėjimus ribojo sudėtingos geopolitinės ir socialinės sąlygos, todėl nemaža dalis teritorijos tebėra menkai pažinta. Dėl to šis miškų kompleksas išlieka reikšmingas tiek gamtosaugos, tiek mokslo požiūriu.
Gangkhar Punsumas: aukščiausia neįkopta viršūnė
Butane stūksantis Gangkhar Punsumas laikomas aukščiausiu pasaulio kalnu, į kurio viršūnę dar neįkopta. Jo aukštis siekia beveik 7550 metrų.
Šis kalnas neįveiktas ne vien dėl gamtinių sąlygų – didelę reikšmę turi ir religinės bei kultūrinės priežastys.
Butano gyventojai kalnus laiko šventomis vietomis, kuriose gyvena dievybės, todėl kopimas į viršūnes yra griežtai draudžiamas. Toks požiūris padeda išsaugoti Gangkhar Punsumą nuo žmogaus veiklos ir paverčia jį tradicijų bei pagarbos gamtai simboliu.
Mačapučarė saugoma tikėjimo ir tradicijų
Nepale, Anapūrnos regione, esanti Mačapučarė dažnai vadinama „Žuvies uodega“ – tokį vardą kalnui suteikė išskirtinė dviguba viršūnė. Vietos gyventojams ši viršukalnė yra šventa. Gurungų tautos legendos ją sieja su dievybe Šiva.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo mėginama pasiekti Mačapučarės viršūnę, tačiau alpinistai pažado neįkopti laikėsi. Gerbdami vietos papročius, jie žygio neužbaigė. Dėl to kalnas iki šiol išliko beveik nepaliestas žmogaus veiklos.
Tibeto ir Pakistano–Kinijos pasienio neįkoptos viršūnės
Tibeto plynaukštėje yra daugybė aukštų kalnų, į kurių viršūnes žmogus dar nebuvo įkopęs. Vienas nuošaliausių regionų – Rytų Niančentangla, šimtus kilometrų besidriekiantis kalnynas, vadinamas Tibeto Alpėmis.
Iš 164 šio regiono viršūnių, aukštesnių nei 6000 metrų, 159 vis dar nėra užkariautos. Panaši padėtis susiklostė ir Pakistano–Kinijos pasienyje. Ten esančiuose Summa Ri kalnuose kopti leidžiama, tačiau žygius dažnai apsunkina sudėtingas reljefas, politinės aplinkybės ir atšiaurios gamtinės sąlygos.
Po Arkties ledu pasislėpęs Gakkelio kalnagūbris
Didelė dalis pasaulio tyrimų tradiciškai buvo sutelkta į sausumą, tačiau vandenynų dugnas vis dar slepia daugybę paslapčių. Vienas sunkiausiai pasiekiamų regionų – po Arkties vandenynu esantis Gakkelio kalnagūbris.
Šis ilgas vulkaninis kalnagūbris driekiasi vietovėje, kur tyrinėjimus apsunkina negailestingas klimatas ir storas ledo sluoksnis. Vis dėlto mokslininkų susidomėjimas šiuo regionu auga. Giliųjų povandeninių kalnagūbrių tyrimai gali suteikti svarbių žinių apie Žemės tektoniką, klimato kaitą ir aplinkos procesus.
Neištirti senotai ir Hang Son Doong urvo tuneliai
Meksikos Jukatano pusiasalyje yra tūkstančiai natūralių urvų ir krioklių sistemų, vadinamų senotais. Dalis jų iki šiol nėra ištirta. Po žeme gali slypėti unikalios ekosistemos ir archeologinė informacija apie priešistorinius žmones.
Ne mažiau paslapčių gaubia ir Vietnamą garsinantį Hang Son Doong – didžiausią pasaulio urvą. Jo viduje dar liko neištirtų tunelių bei požeminių upių. Tokios vietovės svarbios geologams ir biologams, nes gali atskleisti naujų duomenų apie Žemės gelmių aplinką.
Šie pavyzdžiai rodo, kad net XXI amžiuje planetoje išliko žmogui sunkiai pasiekiamų ir menkai pažintų vietų. Vienas jų saugo gamtos galia, kitas – vietos tradicijos, o dar kitas pasiekia tik retos mokslinės ekspedicijos. Todėl Žemė vis dar gali pasiūlyti ir neįprastų atradimų, ir galimybę geriau suprasti joje vykstančius procesus.