Apie skrandžio vėžio diagnostiką, gydymo galimybes ir rizikos veiksnius pasakojo Nacionalinio vėžio instituto abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Augustinas Baušys.
Gydymo pasirinkimą lemia ligos stadija
Lapkritis skirtas didinti informuotumą apie skrandžio vėžį – vieną dažniausių onkologinių ligų Lietuvoje. Šis susirgimas yra agresyvus ir ne visais atvejais išgydomas, todėl pasaulyje nuolat ieškoma veiksmingesnių gydymo būdų.
Pastaraisiais metais reikšmingai patobulėjo sisteminis gydymas: taikoma pažangesnė chemoterapija, kuri gali būti skiriama ne tik į veną, bet ir į pilvo ertmę. Į gydymo algoritmus taip pat įtraukiami imunoterapiniai vaistai, skirti išplitusiai ligai gydyti.
Vis dėlto chirurginis naviko pašalinimas išlieka pagrindiniu ir vieninteliu gydymo metodu, leidžiančiu tikėtis visiško pasveikimo. Nacionalinio vėžio instituto gydytojai ir mokslininkai kartu su kitų centrų tyrėjais pastaraisiais metais inicijavo ne vieną klinikinį tyrimą. Juose vertinamos naujos, potencialiai efektyvesnės gydymo metodikos, todėl dauguma NVI gydomų pacientų turi galimybę gauti klinikiniuose tyrimuose taikomą gydymą.
Gydymo sėkmę lemia daug aplinkybių. Diagnozavus skrandžio vėžį svarbu kreiptis į specializuotą onkologinių ligų gydymo centrą, kuriame tokie pacientai gydomi nuolat. Taip pat itin svarbi ligos stadija:
- NVI duomenimis, gydant I stadijos skrandžio vėžį pasveiksta daugiau kaip 90 procentų pacientų. Daugumai jų pakanka chirurginio gydymo, kuris dažnai gali būti minimaliai invazyvus.
- II ir III stadijos liga taip pat gali būti visiškai išgydoma, kai taikomas kompleksinis gydymas, derinant chirurgiją ir chemoterapiją.
- Jei liga išplitusi į kitus organus ir nustatoma IV stadija, dažniausiai siekiama ligą sustabdyti ir pagerinti gyvenimo kokybę, o ne visiškai išgydyti. Tokiems pacientams NVI gali pasiūlyti dalyvauti klinikiniuose tyrimuose.
Pasiruošimas operacijai gali sumažinti komplikacijų riziką
Skrandžio vėžio gydymas yra sudėtingas ir susijęs su gana didele šalutinių reiškinių bei komplikacijų rizika.
Todėl tinkamas paciento pasiruošimas tapo svarbia šiuolaikinio gydymo dalimi.
Nacionaliniame vėžio institute šiais metais užbaigtas kelerius metus su Vilniaus universiteto ir VULSK kolegomis vykdytas mokslinis tyrimas. Jo metu sukurta priešoperacinės reabilitacijos metodika, leidžianti perpus sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį. Tyrimo rezultatai paskelbti viename iš penkių prestižiškiausių pasaulio chirurgijos mokslo žurnalų – „British Journal of Surgery“.
Skrandžio vėžio operacijos priskiriamos prie sudėtingiausių onkologinės chirurgijos procedūrų. Aukšto lygio pasaulio onkologijos centruose maždaug pusė operuojamų pacientų patiria vienokių ar kitokių pooperacinių komplikacijų.
Dr. A. Baušys operacijos sukeliamą fizinį krūvį pacientui lygina su ilgos distancijos, pavyzdžiui, maratono, bėgimu. Kaip tinkamas treniravimasis padeda pasiruošti maratonui, taip prieš operaciją atliekami fizinę jėgą, ištvermę ir kvėpavimo raumenis stiprinantys pratimai gali padėti organizmui pasirengti gydymui. Svarbi ir visavertė mityba bei psichologinis palaikymas. Visa tai gali sumažinti pooperacinių komplikacijų riziką ir pagerinti chemoterapijos toleravimą.
Simptomai dažnai nėra būdingi vien skrandžio vėžiui
Skrandžio vėžys neturi vien tik šiai ligai būdingų simptomų. Sunerimti reikėtų, jei naujai atsiradę ir ilgiau trunkantys požymiai nepraeina. Tarp jų gali būti:
- skausmas ar maudimas viršutinėje pilvo dalyje;
- ankstyvas sotumo jausmas;
- rėmens graužimas;
- dažni atsirūgimai;
- apetito stoka;
- svorio kritimas.
Tokie simptomai gali pasireikšti ir sergant neonkologinėmis ligomis, tačiau jiems užsitęsus rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Skrandžio vėžys diagnozuojamas atlikus endoskopinį skrandžio tyrimą. Nors procedūra nėra maloni, ji neskausminga, be to, gali būti atliekama su nejautra.
Paveldimi atvejai sudaro tik nedidelę dalį
Tik nedidelė skrandžio vėžio atvejų dalis yra genetiškai paveldima. Dėl galimo paveldimumo dažniausiai rekomenduojama ištirti žmones, kurių pirmosios ar antrosios eilės giminaičių tarpe buvo bent trys skrandžio vėžio atvejai arba bent du atvejai, kai liga diagnozuota jaunesniems nei 50 metų giminaičiams.
Pavieniai susirgimai šeimoje gali reikšti šiek tiek didesnę nei įprastai riziką, tačiau tai nelaikoma paveldimu skrandžio vėžiu. Absoliuti dauguma šios ligos atvejų nėra paveldimi.
Rizikai įtakos turi mityba ir žalingi įpročiai
Maistas yra vienas iš žinomų skrandžio vėžio rizikos veiksnių. Norint riziką sumažinti, patariama riboti rūkytus, sūdytus, perdirbtus ir konservuotus produktus, taip pat ant grotelių keptą maistą. Reikšmingi rizikos veiksniai yra ir tabako rūkymas bei piktnaudžiavimas alkoholiu.
Karšto ir aštraus maisto poveikis nėra vienareikšmiškai įrodytas. Šiuo metu trūksta tvirtų mokslinių tyrimų duomenų, kurie pagrįstų, kad toks maistas didina skrandžio vėžio riziką.
Skrandžio vėžiu Azijoje sergama dažniau nei Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad tam įtakos gali turėti ir nacionalinių virtuvių ypatumai, tarp jų – gausus konservuoto ar sūdyto maisto, pavyzdžiui, sūdytos žuvies, vartojimas. Lietuvoje sergamumas skrandžio vėžiu taip pat yra vienas didžiausių Europoje ir tik šiek tiek mažesnis nei Rytų Azijos šalyse, kur ši liga paplitusi labiausiai.
Lietuvoje prevencinės programos nėra
Kai kuriose pasaulio šalyse vykdomos profilaktinės skrandžio vėžio programos, tačiau Lietuvoje tokios programos kol kas nėra. Europos Sąjungos lygmeniu pastaruoju metu daug dėmesio skiriama kovai su vėžiu. Šių iniciatyvų kontekste svarstoma ir skrandžio vėžio prevencinių programų galimybė ES šalyse artimiausioje ateityje.
Chirurgija išlieka svarbiausia gydymo dalis
Šiandien skrandžio vėžiui gydyti taikoma chemoterapija, biologinė ir imunoterapija, rečiau – radioterapija. Tačiau chirurginis naviko pašalinimas ir toliau laikomas vieninteliu gydymo būdu, leidžiančiu tikėtis visiško pasveikimo.