Keturi išėjimai parūkyti per darbo dieną, trunkantys po maždaug septynias minutes, per 20 darbo dienų susidėtų į 9 valandas ir 20 minučių. Tai – daugiau nei viena visa darbo diena. Kol vienas darbuotojas lankosi rūkykloje, jo nerūkantis kolega tuo metu gali nepertraukiamai aptarnauti klientus, atsiliepti į skambučius ir atlikti svarbias užduotis. Todėl kyla klausimas, ar rūkymo pertraukos yra darbuotojo teisė ir ar darbdavys privalo jas suteikti bei apmokėti.
Rūkymo pertraukos nėra atskira pertraukų rūšis
Teisininkė Raimonda Joskaudienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse rūkymo pertraukos kaip savarankiška sąvoka nėra įtvirtintos. Teisės aktai nenustato nei tokių pertraukų skaičiaus ar trukmės, nei darbdavio pareigos skirti papildomą apmokamą laiką nikotino poreikiui patenkinti.
Tokią poziciją savo 2025 metų viešuose komentaruose yra išdėsčiusi ir Valstybinė darbo inspekcija. Jos teigimu, rūkymo pertraukos nepriskiriamos savarankiškai pertraukų rūšiai pagal Darbo kodeksą. Jos taip pat negali būti automatiškai prilyginamos pietų ar fiziologinėms pertraukoms. Vadinasi, darbuotojas negali vien Darbo kodekso pagrindu reikalauti galimybės papildomai išeiti parūkyti.
Pertraukos, kurias privaloma suteikti
Darbo teisėje išskiriamos trys pagrindinės pertraukų rūšys:
- fiziologinės pertraukos;
- specialiosios pertraukos;
- pietų pertrauka.
Fiziologinės ir specialiosios pertraukos laikomos darbo laiko dalimi, todėl už jas darbuotojui mokamas darbo užmokestis. Tuo metu pietų pertrauka turi trukti ne trumpiau kaip 30 minučių ir ne ilgiau kaip 2 valandas. Ji turi būti suteikta ne vėliau kaip darbuotojui išdirbus penkias valandas, tai yra iki darbo laiko vidurio.
Vis dėlto pats darbuotojas negali nuspręsti, kad kiekvienas noras parūkyti yra fiziologinė pertrauka. Valstybinė darbo inspekcija pabrėžia, kad rūkymo pertraukos nėra skirtos fiziologinėms pertraukoms pakeisti.
Kaip darbdavys gali nustatyti rūkymo tvarką?
Rūkyti darbuotojas gali per teisėtai suteiktas pertraukas, pavyzdžiui, pietų metu arba per trumpas poilsio pertraukas, jeigu tokias nustato darbdavys. Įmonėje taip pat gali būti numatyta, kad rūkyti leidžiama tik konkrečiose vietose ir nustatytu laiku, pavyzdžiui, gavus tiesioginio vadovo leidimą.
Bet kokiu atveju rūkymas negali trukdyti klientų aptarnavimui, gamybos procesui ar kelti grėsmės kitų darbuotojų saugumui. Darbdavys turi teisę įmonės teritorijoje nustatyti griežtesnes taisykles, riboti rūkymą arba jį visiškai uždrausti. Tokia tvarka atitinka galiojančius teisės aktus ir darbdavio pareigą užtikrinti saugią darbo aplinką.
Vidaus taisyklėse svarbu apibrėžti visas sąlygas
Darbdavys privalo saugoti nerūkančius darbuotojus, klientus ir lankytojus nuo pasyvaus rūkymo, todėl rūkyti uždarose darbo vietose draudžiama įstatymu. Kad nekiltų neaiškumų, darbo tvarkos taisyklėse verta konkrečiai nustatyti:
- ar darbuotojams leidžiamos papildomos trumpos pertraukos;
- kiek tokių pertraukų gali būti;
- ar jos įskaičiuojamos į darbo laiką;
- kaip užtikrinamas darbuotojo pavadavimas;
- kuriose vietose leidžiama rūkyti;
- kokia atsakomybė taikoma už nustatytos tvarkos nesilaikymą.
Už dažną ir nustatytos tvarkos neatitinkantį išėjimą iš darbo vietos gali būti taikomos drausminės priemonės. Tačiau vienas ar du trumpi išėjimai parūkyti savaime nėra pagrindas darbuotoją atleisti. Tokiais atvejais turi būti vertinamas veiksmų proporcingumas ir jų padariniai darbui.
Aiški tvarka padeda išvengti konfliktų
Rūkymo pertrauka nėra automatinė darbuotojo teisė, kurią suteikia Darbo kodeksas. Svarbiausia, kad darbdavys ir darbuotojai turėtų aiškiai apibrėžtą, skaidrią ir visiems taikomą darbo tvarką. Ji turi padėti apsaugoti nerūkančiųjų teises, užtikrinti saugią aplinką ir nepakenkti nenutrūkstamam įmonės darbui. Nuoseklus bei subalansuotas pertraukų organizavimas gali prisidėti prie sklandesnių santykių kolektyve ir produktyvesnio darbo.