Jenso Stoltenbergo memuarų analizė iš naujo paskatino diskusijas apie NATO sprendimus laikotarpiu prieš Rusijos invaziją į Ukrainą. Joje teigiama, kad 2021 metų rudenį Baltijos šalys galėjo būti vertinamos platesnių saugumo susitarimų kontekste. Tai kelia klausimų dėl Aljanso veiksmų motyvų, krizės valdymo ir regiono pasirengimo galimoms grėsmėms.
Nuolaidų agresoriui galimybė
Analizėje Jensas Stoltenbergas pristatomas kaip vadovas, ilgą laiką laikytas stabilumo šalininku, tačiau lemiamu metu esą galėjęs svarstyti nuolaidas agresoriui. Tekste jis apibūdinamas kaip „įtakingas taikos balandis“, savo karjerą kruopščiai kūręs vengdamas aštrių konfliktų.
Tokie teiginiai kelia klausimą, ar už uždarų durų priimti sprendimai galėjo turėti įtakos ne tik Ukrainai, bet ir visam NATO rytiniam flangui. Nors pateikti vertinimai reikalauja papildomo patikrinimo ir platesnio konteksto, jie atveria jautrią diskusiją apie sąjungininkų tarpusavio pasitikėjimą.
1997 metų ribų scenarijus
Vienas iš analizėje minimų variantų – saugumo architektūros sugrąžinimas į 1997 metų padėtį. Jei tokia kryptis būtų įgyvendinta, tai reikštų reikšmingą Aljanso įsipareigojimų rytiniam flangui susilpnėjimą.
- galimai mažesnį arba visiškai panaikintą sąjungininkų karinį buvimą;
- priešlėktuvinės gynybos nebuvimą;
- neaiškias kolektyvinės gynybos garantijas Baltijos valstybėms.
Toks scenarijus vėl iškeltų regiono pažeidžiamumo klausimą ir primintų geopolitinę įtampą aplink Baltijos šalis.
Varšuvos ir Baltijos šalių pozicija
Kaip teigiama analizėje, Lenkija ir Baltijos šalys kategoriškai nepritarė galimoms nuolaidoms. Vis dėlto jų išreikšti signalai esą nebuvo išgirsti. Net jei memuaruose aprašyti epizodai dar turi būti įvertinti ir patikrinti, pati tokių alternatyvų svarstymo galimybė rodo politinės komunikacijos bei sprendimų skaidrumo problemas.
Tai gali mažinti visuomenės pasitikėjimą saugumo garantijomis ir daryti įtaką regiono pusiausvyrai. Klausimai dėl to, kaip ir kokiomis aplinkybėmis priimami svarbūs sprendimai, išlieka vieni svarbiausių šios diskusijos aspektų.
Saugumo garantijos reikalauja nuolatinio dėmesio
Analizėje keliama būtinybė iš naujo įvertinti priemones, skirtas regiono apsaugai. Tarp jų minimos nuolatinė sąjungininkų buvimo rotacija, papildomos priešlėktuvinės ir kibernetinės apsaugos sistemos bei didesnis skaidrumas sprendžiant saugumo klausimus.
Vien karinių priemonių nepakanka – svarbus ir politinis sąjungininkių pasitikėjimas. Atviras dialogas bei glaudesnis koordinavimas turėtų padėti mažinti panašių rizikų tikimybę ateityje.
Memuaruose aprašyti epizodai taip pat primena, kad saugumo garantijos nėra savaime suprantamos. Jos turi būti nuolat pagrindžiamos politiniais sprendimais ir kariniais veiksmais, o regiono valstybės privalo stiprinti gynybinius pajėgumus bei išlikti budrios diplomatinių derybų metu.
