Antanas Nedzinskas, plačiajai auditorijai pažįstamas iš projekto „Kelias į žvaigždes“, daugiau nei dešimtmetį gyvena vienkiemyje netoli Trakų. Nors iš šalies gali atrodyti, kad vyras pasitraukė iš viešojo gyvenimo, pats Antanas tokį pasirinkimą vertina kaip galimybę mėgautis ramybe ir stebėti natūralų gamtos ritmą.
„O kada jūs turėjote tokią prabangą kelias dienas per savaitę nematyti nei vieno žmogaus?“ – juokauja jis.
Gyvenimas atokiau nuo miesto Antanui leidžia metų laikus atpažinti ne vien pagal kalendorių. Pavasario pradžią jis sieja su į apylinkes sugrįžtančiais varnėnais, kuriuos vadina „špokais“. O vasaros nuojautą sodyboje praneša šikšnosparniai – jie įsikuria gyvenamojo pastato stoglangiuose, o vakarais skraidydami primena apie prasidedantį šiltąjį sezoną.
Gamta diktuoja kitokį tempą
Antanas mano, kad gamta žmogų moko pristabdyti, atsipalaiduoti ir labiau įsiklausyti į kiekvieną akimirką. Save jis vaizdžiai vadina „laukiniu kiškiu“: žiemą priaugančiu svorio, o pavasarį vėl sulieknėjančiu.
Pasak jo, miesto gyventojams dėl patogaus gyvenimo būdo ne visada pavyksta pajusti metų ciklų kaitą. Šilti namai ir automobiliai leidžia atsiriboti nuo daugelio gamtos pokyčių, o vienkiemyje jie tampa kasdienybės dalimi.
Miesto triukšmo vyras sako nepasigendąs. Paskutinį kartą apsilankęs Vilniaus Kaziuko mugėje jis ypač aiškiai pajuto įtampą ir kitokius kvapus nei tie, prie kurių yra įpratęs ramioje kaimo aplinkoje. Vis dėlto gyvenimas vienkiemyje jam nėra vien poilsis – čia galima užsiimti įvairiomis veiklomis, palaikyti ryšį su gamta ir priimti draugus.
Viename hektare – ir scena, ir ožkų namelis
Antano sodyba užima vieną hektarą. Joje įrengtas gyvenamasis namas, pirtis, namelis baliams, kultūros centras ir scena. Teritorijoje taip pat yra ožkų namelis bei nedidelis SPA centriukas, kuriame planuojama įrengti dvivietę vonią.
Šios erdvės skirtos ne tik pačiam sodybos šeimininkui.
Jose laiką leidžia ir svečiai, galintys pailsėti, pabūti gamtoje bei pasimėgauti įvairiomis pramogomis.
Ūkio darbai Antanui tapo savotiška pamoka. Po daugybės bandymų jis suprato, kad nederlinga žemė yra didžiausia kliūtis auginant daržoves, todėl didelio daržo atsisakė. Dabar vaisiais ir daržovėmis jis keičiasi su kaimynais, naudodamasis mainų sistema.
Vienkiemio gyvybę taip pat palaiko gyvūnai. Ramybę saugo šuo Milka ir katinas Samis, o daugiausia svečių dėmesio sulaukia dvi dekoratyvinės ožkytės – Maša ir Taša. Nors praktinės naudos jos neatneša, ožkytės ypač patinka vaikams, kurie mielai jas aplanko ir globoja.
Miškas reikalauja nuolatinės priežiūros
Kiekvieną pavasarį Antanas apeina savo 5 hektarų mišką. Jis įvertina jo būklę, ieško vėjo išverstų ir nudžiūvusių medžių. Vėliau šie medžiai pjaunami, o mediena panaudojama apdirbimui arba malkoms.
Šie darbai reikalauja pastangų, tačiau kartu suteikia vyrui galimybę save išreikšti ir dar labiau pajusti ryšį su aplinka. Gamta vienkiemyje teikia ramybę, bet kartu primena ir apie atsakomybę už sveikatą.
Vienas iš tokių rūpesčių – erkės. Antanas pastebi, kad jų teritorijoje dabar mažiau nei ankstesniais metais, tačiau po to, kai jo kaimynas susirgo erkiniu encefalitu, jis rimtai svarsto pasiskiepyti nuo šios ligos.
Taigi Antano Nedzinsko gyvenimas kaime susideda ne tik iš ramybės. Jame netrūksta kasdienių darbų, rūpinimosi mišku, gyvūnais ir sodybos erdvėmis. Vis dėlto vienkiemis tapo vieta, kurioje jis gali gyventi pagal gamtos ritmą, priimti draugus ir kurti savo aplinką.
