Išpažintis tikintiesiems gali būti ir įprastas ritualas, ir labai asmeniškas susitikimas su savo mintimis bei jausmais. Kunigas Sławomiras Kostrzewa pasakojo, kad moterų ir vyrų elgesys klausykloje neretai skiriasi – skiriasi ir tai, ką jie laiko svarbiausia.
Pasak dvasininko, moterys dažniau siekia ne tik įvardyti savo nusižengimus, bet ir paaiškinti, kas prie jų privedė. Tuo metu vyrai dažniau laikosi aiškios, struktūruotos tvarkos. Šie pastebėjimai, kaip pabrėžiama, nėra skirti žmonėms vertinti – jie padeda suprasti, kodėl Atgailos sakramentas skirtingiems žmonėms gali būti išgyvenamas nevienodai.
Klausykloje moterims svarbus išklausymas
Kunigo teigimu, moterys paprastai neapsiriboja trumpu nuodėmių išvardijimu. Jos dažnai pasakoja apie aplinkybes, lydėjusias konkretų poelgį, ir apie tuo metu išgyventas emocijas. Vien tik glaustas nusižengimų sąrašas joms gali pasirodyti nepakankamas, nes norisi pasidalyti platesniu kontekstu ir būti išgirstoms.
„Moterys jaučia poreikį daugiau papasakoti apie tai, ką jaučia, kas vyksta jų širdyje. Jos nori pasidalyti savo emocijomis ir mieliau pasakoja apie tai, kas vyksta jų gyvenime. Klausykloje jos ieško empatijos, nori būti gerai suprasta ir, galiausiai, nori būti išklausyta“, – sakė kunigas S. Kostrzewa.
S. Kostrzewa taip pat atkreipė dėmesį, kad moterys neretai stebi nuodėmklausio reakciją ir apmąsto savo žodžius. Į pokalbį jos gali sugrįžti prie situacijų, kurios sukėlė daugiausia skausmo ar kaltės. Todėl išpažintis kartais tampa ne tik kaltės pripažinimu, bet ir pasidalijimu tuo, kas emociškai slegia.
Skiriasi ir tai, nuo ko pradedama kalbėti apie nuodėmes
Dvasininkas pastebėjo, kad vyrai bei moterys nevienodai išdėsto tai, ką nori išpažinti.
Vyrai dažniau vadovaujasi tam tikra schema, pavyzdžiui, nuodėmes vardija pagal Dešimt Dievo įsakymų. Moterys dažniau pradeda nuo išgyvenimo, kuris joms atrodo emociškai sunkiausias.
„Vyras dažniausiai išpažintį atlieka pagal tam tikrą schemą, pavyzdžiui, Dekalogo įsakymų eilės tvarka.
Moteris veikiau pradės nuo nuodėmių, kurios ją labiausiai skaudina. Būtent jas ji gali laikyti sunkiomis nuodėmėmis, nors nebūtinai tokios jos yra“, – aiškino kunigas.
Jo manymu, tai parodo, kad vienas ir tas pats įvykis skirtingiems žmonėms gali turėti nevienodą emocinį svorį. Tai, kas žmogų labiausiai žeidžia, ne visuomet sutampa su formaliai sunkiausia laikoma nuodėme.
Pasiruošimas gali padėti išvengti įtampos
S. Kostrzewa ragina prieš išpažintį nusiteikti ramiai ir nebandyti pernelyg detaliai išnarstyti kiekvienos aplinkybės. Jo teigimu, labai ilgi paaiškinimai kartais gali atitraukti nuo pagrindinės sakramento esmės.
Dvasininkas siūlo pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo kaltes ir aiškiai jas įvardyti. Toks kalbėjimas, pasak jo, gali padėti prasmingiau išgyventi išpažintį ir sumažinti įtampą klausykloje. Ramiai išsakyti tai, kas slegia, gali būti naudingiau nei mėginti išsamiai paaiškinti kiekvieną detalę.
Kunigo pastebėjimai leidžia pažvelgti į išpažintį kaip į skirtingai išgyvenamą patirtį: vieniems svarbiausia aiški tvarka, kitiems – galimybė papasakoti apie savo jausmus ir būti išklausytiems.